DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
02/09/2020

1956 metais filosofas Leszekas Kolakowskis – tuomet Varšuvos universiteto dėstytojas – parašė esė, kurioje bandė atsakyti į klausimą, kas gi yra socializmas. Prieš pateikdamas atsakymą, jis apibrėžė, kas gi socializmas nėra. Anot jo, tai nėra visuomenė, kurioje žmonės, kurie nepadarė jokio nusikaltimo, sėdi namuose laukdami policijos.

Tai nėra visuomenė, kurioje kai kurie žmonės gyvena geriau tik dėl to, kad jie apskritai nemąsto. Tai nėra valstybė, kuri įdarbina daugiau šnipų nei slaugių bei turi daugiau vietų kalėjimuose nei ligoninėse. Tai nėra valstybė, kurios vyriausybė žino žmonių valią dar prieš jų paklausdama ar kurioje valdžia nusprendžia, kam ir kaip leidžiama ją kritikuoti. Tai nėra valstybė, kurioje miestų žemėlapiai yra valstybinė paslaptis ar kurioje visų laikraščių turinys yra vienodas ir t.t.

CENZŪRA, PROTESTAI IR „SOLIDARUMO“ UŽUOMAZGOS

Nereikia stebėtis, kad šį tekstą sulaikė cenzūra, o studentų žurnalas, kuriam jis buvo skirtas, buvo nedelsiant uždarytas. Netrukus po to spausdintas tekstas buvo pakabintas Varšuvos universiteto skelbimų lentoje, nuo kurios vėl gi netrukus buvo pašalintas. Nuo to laiko esė buvo platinama savilaidos būdu ir Lenkijoje paskelbta tik po komunizmo žlugimo. L. Kolakowskis, kuris nuo 1968 metų, kai buvo išguitas iš universiteto, iki 1981 metų Lenkijoje apskritai buvo paskelbtas draudžiamu autoriumi, bedė pirštu į negeroves, kamuojančias jo gimtinę. Savo tekste jis atskleidė prarają, kuri žiojėjo tarp oficialios propagandos ir konkrečios tikrovės. Jis kalbėjo apie valstybę, kurioje tarpsta prisitaikėliai, melagiai, išdavikai, o laisvas žmogus tampa nepageidaujamas ir pavojingas.

Ši L. Kolakowskio esė leidžia geriau suvokti reikšmę to, kas Lenkijoje įvyko 1980 metų rugpjūčio pabaigoje, kai po susitarimų tarp streikuojančių Gdansko laivų statyklos darbininkų ir valdžios gimė nepriklausoma, savivaldi profesinė sąjunga „Solidarumas“.

Visų pirma „Solidarumas“ sugrąžino į viešąją erdvę idealų kalbą. Pradžioje cituoti L. Kolakowskio žodžiai atskleidžia, kokioje tikrovėje teko gyventi žmonėms. Tokioje tikrovėje kyla gausybė pagundų pasiduoti cinizmui, nevilčiai, abejingumui.

„Dėl visa ko primenu, kas yra tikrovė. 1. Tikrovės esmė yra jėga. 2. Visuotinė veidmainystė (tokia universali, kad jos aptiksite ir vakaruose, ir pietuose, ir šiaurėje, ir rytuose) liepia skelbti, kad pasaulis vadovaujasi ir yra valdomas vertybių, arba silpnumo“, – skelbia ištrauka iš lenkų poeto ir eseisto Adamo Zagajewskio teksto „Slaptosios policijos instrukcijos“. Šiame tekste aprašomas neva tai slaptuose archyvuose po komunizmo žlugimo rastas dokumentas, atskleidžiantis valdžioje buvusių asmenų mentalitetą. Idealai šiuo atveju arba apskritai yra tiesiog tuščias dalykas, arba tiesiog priedanga, kurios pagalba siekiama savanaudiškų interesų.

Jei taip yra iš tiesų, tai mums belieka viena iš dviejų išeičių – arba visiškai pamiršti idealus, vertybes, arba išmokti žaisti veidmainių žaidimą, kur apie tuos dalykus kalbama tik siekiant asmeninės naudos – postų, apdovanojimų, prestižo, blato ir pan. „Solidarumas“ sudaužo tokią mąstyseną į viešumą grąžindamas debatus ne tik apie geresnį darbininkų materialinį aprūpinimą, tačiau ir apie pagarbą žmogaus orumui, asmens teisėms ir laisvėms. „Solidarumo“ tikslas nėra valdžia, jo tikslas yra priversti valdžią nusilenkti vertybėms, kuriomis iki šiol ji tik manipuliuoja savais tikslais, tačiau nemano gerbti praktikoje.

KAS TAS SOLIDARUMAS?

Antras svarbus aspektas yra pačios solidarumo sąvokos apibrėžimas, leidžiantis pilietinei visuomenei vienytis peržengiant ilgą laiką ją skaldžiusius nesutarimus. Čia užtenka tik prisiminti 1968 ir 1970 metų protestus, kai vienu atveju protestuojantieji studentai ir intelektualai nesulaukė darbininkų paramos, o kitu atveju jau intelektualai neištiesė rankos dėl padidintų maisto produktų kainų protestavusiems darbininkams. Vienas iš svarbiausių „Solidarumo“ idėjinių vedlių kunigas Josifas Tischneris solidarumą apibrėžė kaip pastangą padėti vieni kitiems nešti savąsias naštas. Trumpai tariant, esu solidarus tiek, kiek gebu palengvinti naštą savo artimui. Solidarumas, pabrėžė jis, nėra bendras susitelkimas prieš priešą.

Kaip tikrojo solidarumo pavyzdys gali būti pasitelktas po 1976 metų protestų, vėlgi kilusių dėl staigaus maisto produktų kainų padidinimo, gimęs Darbininkų gynimo komitetas. Jame intelektualai susibūrė tam, kad padėtų režimo persekiojamiems darbininkams. Jie konsultavo persekiojamuosius teisiniais klausimais, teikė įvairią kitokią paramą ir net viešai drįso paskelbti savo pačių pavardes taip rizikuodami tapti valdančiųjų taikiniais. Komitetas darbininkams ir intelektualams, kairiesiems ir katalikams leido pajusti bendrą tikslą, vardan kurio dera veikti išvien.

PARTIJA KAIP POTIOMKINO KAIMAS

Trečias būtinas paminėti „Solidarumo“ pasiekimas yra pavyzdinis veikimas iš apačios. „Užuot deginę partijos komitetus, burkime savus“, – skelbė populiarus to meto šūkis. Jį inspiravo tai, ką žinomas „Solidarumo“ veikėjas Adamas Michnikas pakrikštijo naujuoju evoliucionizmu. Visa tai reiškia įsitikinimą, kad telkiantis iš apačios įmanoma išplėsti pilietinės visuomenės veikimo lauką tiek, kad ilgainiui valdančioji partija taptų tarsi prievaizdams iš Maskvos demonstruojamas Potiomkino kaimas.

Trumpai tariant, buvo siekiama, kad organizuojant skraidantį universitetą ir jo paskaitas, skatinant kultūrinę pogrindžio savilaidą, telkiantis į pilietines grupes, galima atsiriekti vis didesnę laisvės erdvę, kurioje galima veikti nelaukiant valdžios malonės. Kita vertus, tokio veikimo akcentavimas pabrėžia ir šiandien labai svarbų dalyką – kiekvieno piliečio atsakomybę už tai, kokią viešąją erdvę turime.

Neužtenka tik laukti pokyčių iš viršaus ar laikyti ten aukštai esančius atsakingais už viską, dera prisiimti atsakomybę patiems – ypač tada, kai sąlygos yra sudėtingos ar net kritinės. Šiandien tokį atsakomybės proveržį regime kaimyninėje Baltarusioje, kur galime kalbėti apie solidarumo, pilietinės atsakomybės proveržį. Visa tai be galo svarbu ir mums, kur mūsų visuomenės pilietinė galia, nors, kaip rodo tyrimai, ir auga, tačiau dar tikrai turi kur plėtotis.

NE UTOPIJOS, O NORMALUMAS

Ketvirtas svarbus „Solidarumo“ aspektas yra tai, ką politikos mokslų atstovai pakrikštijo „save ribojančia revoliucija“ ar net „refoliucija“ – žodžiu, kuris yra sudarytas sudedant į vieną du terminus – reformas ir revoliuciją. Kitaip tariant, apie „Solidarumą“ buvo kalbama kaip apie judėjimą, sugebėjusį įgyvendinti revoliuciją reformų keliu taip išvengiant kraujo praliejimo, pilietinių konfliktų. Skeptikai gali teigti, kad toks apsiribojimas gimė iš geopolitinių realijų suvokimo, kai, turint omenyje praeities įvykius Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, buvo ne be pagrindo baiminamasi karinės sovietų invazijos.

Tačiau, nors ir tenka sutikti su tokiu argumentu, jo vieno negana. Verta akcentuoti, kad toks apsiribojimas gimė ir dėl antiutopinių „Solidarumo“ nuostatų. Jos reiškėsi tuo, kad buvo vaikomasi ne tobulos ateities, o, kaip teigta, tiesiog normalumo, kurį tuomet įkūnijo Vakarų demokratijos.

Kita vertus, buvo suvokta, kad net ir įvykus pokyčiams valstybe nugalėtojams teks dalintis su buvusio režimo žmonėmis, tad išmintingiau yra atsisakyti konfrontacijos ir siekti sutarimo – be abejo, brėžiant ir raudonas linijas, kurių nedera peržengti. Taip gimė ir Apskritojo stalo derybos, atvedusios Lenkiją į pirmus pusiau laisvus rinkimus ir vyriausybę, kuriai jau vadovavo ne komunistas Tadeuszas Mazowieckis. „Solidarumas“ įkūnijo, kad demokratija remiasi konsensuso kultūra, o pastarajai šiandien akivaizdžiai kyla pavojus iš įvairiausių radikalų, kurie nori, kaip teigia patys, nori revizuoti praeities klaidas ir įgyvendinti savaip interpretuojamą teisingumą.

Tačiau, kaip matome, tokie siekiai bent jau Lenkijoje veda ne prie didesnio piliečių solidarumo, o prie augančios poliarizacijos, susipriešinimo ar net iššūkių demokratijai bei jos kertinėms institucijoms, kylančių iš to, kad „teisingoji“ pusė mano, jog jai vardan švento tikslo galima viskas.

„Solidarumas“, teigdamas, kad demokratijos spalva yra pilka bei gaunama sumaišius visas skirtingas visuomenėje egzistuojančias spalvas, įkūnija pliuralizmo idealą, kuris šiandien labai svarbus, kai girdime daug nuogąstavimų dėl reliatyvizmo įsiviešpatavimo. Pliuralizmas suteikia galimybę žmogui gyventi remiantis savo įsitikinimais kartu pripažįstant ir kito asmens sąžinės laisvę bei užkrauna visiems bendrą atsakomybę rūpintis ne tik institucinės, tačiau, kas svarbiausia, ir kultūrinės terpių, įgalinančių pliuralizmo gyvavimą, išsaugojimu.

Būtent bendra atsakomybė ir tampa piliečius vienijančiu pagrindu ir tai, man regis, yra labai stipri „Solidarumo“ žinia šiandienai, kai netrūksta nuogąstavimų, kad demokratijos silpsta piliečiams siekiant deleguoti savo atsakomybę kitiems – politinei valdžiai ar rinkai.

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT