MATAS BALTRUKEVIČIUS, VILNIAUS POLITIKOS ANALIZĖS INSTITUTO ASOCIJUOTASIS ANALITIKAS 03/01/2022
2021-ieji į Lietuvos politikos istoriją įeis kaip įtempti metai. Prezidento konfrontacija su Vyriausybe, riaušės prie Seimo ir protestai kartais netgi nustelbdavo didžiąsias krizes – kovą su pandemija ir Aleksandro Lukašenkos surežisuotą migrantų antplūdį. Kiek netikėtai didžiausiu išbandymu Vyriausybei tapo užsienio politikos veiksnys – baltarusiškų trąšų istorija galėjo sutrukdyti Ingridos Šimonytės ministrų kabinetui tapti pirmuoju, kuris praėjus metams nuo darbo pradžios yra išlaikęs pradinę sudėtį. Ko laukti 2022-aisiais?
KAIP VYRIAUSYBĖ SPRĘS OMICRON IŠŠŪKĮ?
Nors dabar visuomenės dėmesį kausto baltarusiškų kalio trąšų eksporto istorija ir įtempta padėtis tarp Rusijos ir Ukrainos, tikėtina, kad artimiausiu metu vėl pagrindine tema taps COVID-19. Omicron atmaina daugelyje šalių keičia nusistovėjusias taisykles. Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje naujoji atmaina tapo dominuojančia vos per tris savaites nuo pirmųjų atvejų fiksavimo, o rekordiniai naujų atvejų skaičiai imti fiksuoti vos po dviejų. Nors ne visose šalyse omicron atmaina plinta vienodai greitai, bet galime tikėtis ryškaus COVID-19 krizės Lietuvoje aštrėjimo jau netrukus.
Dabartinė Vyriausybės pandemijos valdymo politika visuomenėje vertinama nevienareikšmiškai. Ji orientuota į tai, kad suteiktų kuo daugiau laisvės turintiems imunitetą, o griežti ribojimai vengiantiems skiepytis veiktų kaip paskata vakcinuotis. Tokios valdančiųjų pasirinktos krypties tikslas aiškus – suvaldyti padėtį ir gelbėti gyvybes kuo mažiau kenkiant šalies ekonomikai. Omicron atmaina dėl savo užkrečiamumo visiškai keičia padėtį ir ne viena šalis vėl žengia griežtesnių ribojimų keliu. Jeigu Lietuvai tektų grįžti prie karantino, daugelio akyse vyriausybė būtų pralaimėtoja – ėmėsi visuomenę supriešinusių priemonių, bet savo tikslo nepasiekė. Ministrų kabinetas tai suvokia ir grįžimas į suvaržytą gyvenimą turbūt būtų paskutinė priemonė. Tačiau jokiu būdu negalime atmesti varianto, kad jos prireiks, o visuomenė prie šios minties pratinama – pristatytas gana detalus planas, kaip atrodys karantinas, jeigu bus užimta 240 reanimacijos lovų.
KOKIŲ IŠŠŪKIŲ KELS KAIMYNAI?
Baltarusijos diktatorius A. Lukašenka parodė, kad gali destabilizuoti Lietuvos politinį gyvenimą. Migrantų krizė tapo vienu didžiausių 2021-ųjų iššūkių. O trąšų eksporto skandalas galėjo lemti permainas ministrų kabinete ar netgi jo griūtį. Net jeigu nieko dramatiško iš Rytų kaimynų pusės nepatirsime, toliau teks spręsti jau šiemet kilusius galvosūkius. Nors pabėgėlio statusas suteikiamas retam į Lietuvą atvykusiam migrantui, bet jų sugrąžinimas į kilmės šalis yra sunkus uždavinys. Vos su keliomis iš Lietuvai dabar aktualiausių šalių ES turi sutartis dėl nelegalių migrantų grąžinimo. Ir nors Seimas pratęsė galimybę dar pusmečiui riboti į Lietuvą patenkančių migrantų judėjimą, tačiau jau kitais metais vis dažniau turėsime kelti klausimą, kaip integruosime tuos, kurių sugrąžinti į jų šalis nepavyks.
KAIP KLOSTYSIS PREZIDENTO IR VYRIAUSYBĖS SANTYKIAI?
2021-ieji buvo sudėtingų santykių tarp prezidento ir Vyriausybės metai. Ryškių epizodų, kai buvo pamintos ambicijos ir imtasi vieningų veiksmų, buvo nedaug. Galima paminėti nebent Romano Protasevičiaus ir Sofijos Sapegos sulaikymo vakarą, kai prezidentas iškart susitiko su Užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu ir Lietuvos reakcija buvo nuosekli bei vieningai komunikuojama. Vargu ar šiemet susikalbėti bus lengviau. Daugelyje situacijų abi pusės bando išpešti kuo daugiau politinių dividendų. Didžiausiosios Vyriausybės krizės akivaizdoje G. Nausėda premjerės sprendimą palikti pareigose Marių Skuodį ir G. Landsbergį pavadino pralaimėjimu. I. Šimonytės atsakas buvo aiškus – kadangi prezidento komanda stengėsi, kad ES sankcijos neapimtų trąšų eksporto, G. Nausėda apskritai nelabai turi kuo piktintis. Progų pyktis veikiausiai netruks ir ateinančiais metais. Tuo labiau, kad artėjant laikotarpiui, kai nuo 2023 m. kovo iki 2024 m. spalio įvyks visi ketveri rinkimai, politinė įtampa natūraliai augs. Tačiau tikrai kils labai daug klausimų, kuriuose bendradarbiavimas bus itin svarbus – tiek tebesitęsianti kova su pandemija, tiek geopolitiniai iššūkiai.
KOKIE PAGRINDAI BUS PADĖTI SAVIVALDOS RINKIMAMS?
Baltarusijos režimo sukelta migrantų krizė turėjo vieną netikėtą padarinį – dėl nepaprastosios padėties įvedimo, Seimas nebegali grįžti prie Konstitucijos keitimo ir įteisinti tiesioginių merų rinkimų. Dabar klausimą valdantieji žada iškelti pavasario sesijos pradžioje. Ji prasidės kovo 10 dieną, kai iki savivaldos rinkimų bus likę mažiau negu metai. Todėl socialdemokratas Gintautas Paluckas žada inicijuoti neeilinį Seimo posėdį šiam klausimui spręsti dar per rudens sesiją, kuri pratęsta iki sausio 20 dienos. Anot politiko, tai jis padarys iškart, kai tik nustos galioti nepaprastoji padėtis (galios bent iki sausio 15 dienos). Svarstant dėl pataisų pasirinktas kompromisinis variantas į Konstituciją neįrašyti konkrečių tiesiogiai renkamų merų įgaliojimų, bet numatyti, kad jie reguliuojami Vietos savivaldos įstatymu. Toks sprendimas pasirinktas baiminantis, jog gerokai išsiskiriant skirtingų frakcijų pozicijoms dėl savivaldos modelio, nepavyks pakeisti Konstitucijos. Planuota, jog patvirtinus Konstitucijos pataisas, bus tariamasi dėl to, kaip įstatyme apibrėžti merų funkcijas. Tačiau iki savivaldos rinkimų liekant vis mažiau laiko, realu, kad Seimo nariai dėl Konstitucijos jau balsuos žinodami, koks savivaldos modelio projektas bus teikiamas. Visiškai logiška sieti paramą Konstitucijos pataisoms su konkrečiu savivaldos modeliu. Nors partijos suinteresuotos nenuvilti rinkėjų ir išlaikyti tiesioginius rinkimus, bet prie sutarimo prieiti bus nelengva. Ne mažesnė intriga yra tai, kokį pagrindą savivaldos rinkimams partijos pasiklos per šiuos metus. Ypač įdomu bus stebėti Sauliaus Skvernelio „Vardan Lietuvos“ veiksmus. Partija turėtų būti įkurta sausio 29 dieną. Ji jau dabar gana sėkmingai vilioja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narius. Bent tris merų postus naujai įkurta partija turės iš karto – artimi S. Skvernelio bendražygiai Lazdijų merė Ausma Miškinienė ir Neringos meras Darius Jasaitis jau patvirtino prisijungimą prie naujai kuriamos partijos, jais seka ir Šilutės meras Vytautas Laurinaitis. Tikėtina, kad Demokratų partijos steigėjai aktyviai vilios ir kitus merus – ypač iš LVŽS, visuomeninių rinkimų komitetų ar partijų, kurių populiarumas smukęs – Darbo partijos, „Laisvės ir teisingumo“. Savivaldos rinkimai ne visada yra geras vėliau laukiančių nacionalinių rinkimų indikatorius, nes nacionalinės politikos veiksniai gerokai mažiau svarbūs už tai, kaip tvarkomasi savivaldybėse. Visgi, geras rezultatas juose rūpi visiems, tad jau kitais metais matysime daug politinių manevrų, kuriuos bus galima paaiškinti artėjančiais rinkimais.
Slapukai padeda užtikrinti, kad ateityje Jūsų apsilankymai šioje svetainėje būtų patogesni. Toliau naršydami šiame puslapyje Jūs sutinkate su šio puslapio slapukų taisyklėmis.Sutinku