DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
05/12/2020

„Jei būtume visiškai skirtingi, negalėtume susikalbėti. Jei būtume visiškai vienodi, neturėtume ko vienas kitam pasakyti.“ (Rabinas Jonathanas Sacksas)

„Tai šit kaip, Montegai. Vyriausybė čia niekuo dėta. Nebuvo jokių nurodymų ar įsakymų, ar cenzūros suvaržymų, ne! Technika, masinis vartojimas ir spaudimas iš tų grupuočių pusės – štai kam reikia dėkoti, kad taip viskas išėjo. Dabar jų dėka jūs visuomet galite būti laimingas: skaitykite sau komiksus, visokias naivias išpažintis bei prisipažinimus ir prekybinius žurnalus“, – savo pavaldiniui teigia gaisrininkų viršininkas Bitis siekdamas paaiškinti, kaipgi taip nutiko, kad istorijos tėkmėje gaisrininkai vieną dieną, užuot toliau gesinę gaisrus, ėmė deginti knygas ir persekioti jų savininkus.

POLIARIZACIJA IR AUTORITARIZMO ĮSIGALĖJIMAS

Bitis savo kolegai, kurį įtaria susidūrus su pagunda pažvelgti, kas gi rašoma tose deginamose draudžiamose knygose, bando išaiškinti, kad toks sprendimas nebuvo autoritarinės valdžios užmačia. Priešingai – dėl to esą kalta tarpusavyje itin susipriešinusi visuomenė, kurios skirtingi nariai buvo pasirengę kibti vienas kitam į atlapus, o vyriausybė tiesiog negalėjo nereaguoti ir privalėjo įsikišti, kad užtikrintų rimtį.

„O dabar pažiūrėkime į mūsų civilizacijos mažumas. Juo daugiau gyventojų, tuo daugiau tokių mažumų. Ir, gink Dieve, neužgauk kokių nors šunų ar kačių globėjų, gydytojų, advokatų, pirklių, viršininkų, mormonų, baptistų, unitorių, kinų, švedų, italų, vokiečių išeivių, teksasiečių, brukliniečių, airių, Oregono ar Meksiko gyventojų. <...> Atsiminkite, Montegai, juo didesnė rinka, juo labiau reikia vengti susidūrimų ir ginčų! Visos tos grupės grupelės su tokia liguista savimeile – neduok Dieve, juos užgauti“, – teigia gaisrininkų vadas. Į Bičio argumentus dera įsiklausyti neprarandant atsargumo – juk vis dėlto jis gina savo galios pozicijas ir gali būti suinteresuotas pateikti situaciją sau palankioje šviesoje.

Bitis ir jo pavaldinys Montegas – amerikiečių rašytojo Ray Bradbury kūrinio „451 Farenheito“ herojai. Ši 1953 metais pasirodžiusi distopija pasakoja apie ateities visuomenę, kurioje įsigalėjęs vartotojiškumas, paverčiantis ir greta esantį žmogų tiesiog vartojamu iki kol pabos objektu. Kritikuojama religija, atsisakiusi žmogui kelti aukščiausius idealus ir vietoj to siūlanti terapines paslaugas. Piešiama atomizuota visuomenė, kurioje žmonės mieliau leidžia laiką ne draugėje, o juos pavergusioje virtualioje realybėje besišnekėdami su pramanytais veikėjais, kurioje geltonosios spaudos įsigalėjimas malšina norus giliau nagrinėti esmines visuomenės problemas.

Tad ir apie kokį nors organizuotą pasipriešinimą prievartai nėra kalbos, nes nėra ir jokios pilietinės visuomenės, o tik pabiri disidentai, atsiskyrėliai, besistengiantys išsaugoti degraduojančios kultūros likučius. Tą degradaciją geriausiai atspindi faktas, kad demokratinių, žmogaus teisėmis grįstų Vakarų pamatus kūrusiai klasikinei literatūrai yra numatyta vienintelė vieta – laužas. Nes knyga yra tiesiog žmogaus ramybės drumstėja, pavojingas dalykas, skatinantis ne vartoti, o mąstyti, ne skubėti iš įpročio, o sustoti, ne skendėti pasitenkinime savimi, o priimti iššūkį, kritiką.

Teigiama, kad R. Bradbury knygos pavadinimą pasirinko tam, kad iliustruotų pagrindinę nagrinėjamą problemą – cenzūrą. 451 laipsnis pagal Farenheitą esą yra temperatūra, kurioje užsiliepsnoja popierius. Tačiau šis skaičius simbolizuoja ir temperatūrą, kurioje įsiliepsnoja kultūriniai karai.

TAPATYBĖS POLITIKOS IŠŠŪKIAI

R. Bradbury savo distopijoje labai taikliai užčiuopė tai, kas šiandien vadinama tapatybės politika. Būtent apie šį iššūkį pradžios citatoje kalba ir gaisrininkų vadas Bitis – kaip tvarkytis su visuomene, kuri subyrėjusi į dešimtis tarpusavyje susipriešinusių grupių, keliančių reikalavimus užtildyti nepatinkančius balsus, kurie esą žeidžia, menkina jų orumą.

Mūsų dienomis į tai dėmesį norėjo atkreipti ir viešą laišką apie plintantį nepriimtinas pažiūras išsakančių asmenų cenzūravimą, siekį juos ostrakizuoti pasirašę kultūros veikėjai, tarp kurių ir J.K. Rowling, Salmanas Rushdie, Noamas Chomsky, Stevenas Pinkeris, Margaret Atwood, Gloria Steinem, Malcolmas Gladwellas ir kt. Anot jų, šiandien Vakaruose regime nerimą keliančių situacijų, kai vietoj atviro dialogo, kuriame būtų išbandomi skirtingi argumentai, išklausomos ir nepriimtinos pozicijos, pasirenkamas siekis primesti ideologinį konformizmą. Šis laiškas, sulaukęs tiek pritarimo, tiek kritikos, skatina mus apskritai apmąstyti tapatybės politikos fenomeną.

Anot politologo Francio Fukuyamos, parašiusio knygą „Tapatybė“, šiandien apie tapatybės politiką kalbėti yra be galo svarbu, kad suvoktume liberaliajai demokratijai kylančius iššūkius. Dažnai tai, ką laikome paprasčiausiais ekonominiais klausimais, pavyzdžiui, auganti turtinė nelygybė, atlyginimų tarp vyrų ir moterų skirtumai, mažesnis moterų skaičius vadovaujamose pozicijose, apima ne tik ekonominį, bet ir tapatybinį dėmenį, nes tiek pajamos, tiek kintantys nelygybės mastai yra ir socialinio statuso ženklas. Tą svarbu suvokti norint suprasti radikalios dešinės politinių partijų iškilimą, joms sugebant ekonominius klausimus konvertuoti į tapatybinius teigiant, kad, pavyzdžiui, pajamų nelygybė reiškia ne tik mažesnę vartojimo galią, bet ir menkstantį socialinį statusą, valdančiųjų nusigręžimą nuo tų, kurie savo pačių šalyje esą tampa nematomi ir neatstovaujami.

INDIVIDO IR VISUOMENĖS KONFLIKTAS

Anot jo, tapatybės politika žymi lūžį, kai nunykus bendram moraliniam horizontui, kurį kažkada teikė religija, griuvus fiksuotoms socialinėms hierarchijoms nebe vidinis individo „aš“ raginamas prisitaikyti prie egzistuojančių sociumo normų, tačiau imami kelti reikalavimai, kad socialinės normos būtų keičiamos taip, kad garantuotų iki tol neigtą individo tapatybės pripažinimą. Anot Fukuyamos, tapatybės politika gimsta iš to, kad individai ir jų grupės mano, jog jų tapatybei nesuteikiamas adekvatus pripažinimas, kurį turi garantuoti likusi visuomenė. Individai yra įsitikinę, kad jų tikroji, autentiška tapatybė konfliktuoja su tuo, kokį vaidmenį jiems siekia primesti visuomenė.

Kaip pabrėžia rabinas Jonathanas Sacksas, tapatybės politikos eroje teisės nustoja būti individo apsauga nuo valstybės ar visuomenės. Jos tampa individo reikalavimais, keliamais valstybei ir visuomenei. Esminė problema šiuo atveju yra tai, kad visuomenė, kaip iliustruoja ir R. Bradbury kūrinys, fragmentuojasi į vis smulkesnes grupes, akcentuojančias savo išskirtines patirtis, tad dialogą ieškant platesnio sutarimo, bendrų taškų atradimo keičia auganti poliarizacija ir reikalavimai vieni kitiems.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į Fukuayamos pastabą, kad tapatybės politika yra būdinga tiek šiandienei kairei, kuri renkasi atstovauti ir ginti tam tikras tapatybės formas, tiek radikaliai dešinei. Pastaroji puikiai išmoko žaidimo taisykles, kur viskas prasideda savosios grupės kaip aukos apibrėžimu, po to argumentuojant, kad ta kančia ir patiriamas skausmas yra nematomas likusiai visuomenei. Galiausiai akcentuojama tai, kad dėl susiklosčiusios situacijos kalta egzistuojanti sociopolitinė struktūra, kurią dera sugriauti. Kairė kviečia kovoti su tuo, ką vadina Vakarų kultūros ir vertybių hegemonija, o tapatybės politikos modelį perėmę dešinieji kyla į kovą su liberalmarksistais, sorososais, kosmopolitais ar kitomis jų įsivaizduojamomis blogybėmis, apėmusiomis demokratiją.

Štai jums ir modelis, kaip politika virsta nulinės sumos žaidimu ar pilietiniu karu, vykdomu kitomis priemonėmis. Šį modelį, tiesa, ne filosofine, politologine, o grožinės literatūros kalba ir aprašė pradžioje jau ne kartą cituotas Bradbury.

KAS DARYTINA?

Akivaizdu, kad tik įsivardyti problemos nepakanka. Kyla klausimas – kas darytina? Fukuyama savo knygoje šiam klausimui skiria atskirą skyrių. Akivaizdu viena – visuomenės subyrėjimas į gausybę mažų grupelių ir tarp jų auganti poliarizacija veda prie būtinybės ieškoti platesnės, įvairovę integruoti gebančios tapatybės. Viso to reikia ne tik įtampoms visuomenėje išsklaidyti, ne tik dėl to, kad vien įvairovė, nesaistoma jokių bendrų įsipareigojimų, tapatybinių saitų, negali būti tvarios visuomenės pamatas.

Tačiau ir siekiant užtikrinti, kad demokratija veiktų: politinės institucijos turėtų legitimumą, galėtų veikti gerovės valstybės mechanizmai, kuriems būtinas piliečių pasitikėjimas, kad perskirstymas būtų vykdomas teisingai, bendrapiliečiai juo nepiktnaudžiautų ir prisidėtų pagal išgales prie bendro labo, be to, patys piliečiai jaustų norą kurti gerovę čia, o ne kitur. Fukuyama kalba apie atsigręžimą į tautinę tapatybę, kuri įgavo blogą reputaciją, kadangi buvo imta sieti išimtinai su etniniu nacionalizmu.

Tačiau, kaip teisingai akcentuoja Fukuyama, problema buvo ne pati tautinė tapatybė, o pernelyg siaura, neliberali jos samprata. Kalbėdamas apie būdus, kaip galima stiprinti tautinę tapatybę, šiandien jis kalba apie dviejų priemonių kombinaciją – pastangas asimiliuoti mažumas į egzituojančios etninės ar lingvistinės grupės kultūrą, kartu nepamirštant, kad pati tautinė tapatybė yra kintantis dalykas, kuris gali būti formuojamas tiek iš viršaus, tiek iš apačios tam, kad geriau prisitaikytų prie visuomenės realijų ir įtrauktų naujų grupių.

Visa tai svarbu turėti omenyje šiandien, kai ne tik rinkimų kontekste dažnai girdime įvairiausių nusiskundimų, kad šiandieniam jaunimui nebesvarbi tautinė tapatybė. Taip, veikiausiai yra ir tokių, tačiau drąsiai darau prielaidą, kad didžioji dalis jų problemų turi ne su pačia tapatybe, kiek su konkrečiomis bandomomis primesti jos formomis, nebeatininkančiomis šiandienos realijų.

Nedera pamiršti Gilberto Keitho Chestertono žodžių, kad stulpas baltas išliks tik nuolatos valomas ar perdažomas, t. y. perkuriamas. Lygiai taip pat ir tapatybė gali gyvuoti tik nuolatos peržiūrima ir kūrybiškai interpretuojama šiandienos iššūkių akivaizdoje, o ne saugoma kaip stabo mumija mauzoliejuje. Tautinė tapatybė vaistu, gelbstinčiu nuo poliarizacijos, gali tapti tik tokiu atveju, jei dialogo, peržengiančio visuomenėje egzistuojančias skirtis, būdu gebės kurti bendrą pamatą visiems, o ne tiesiog tam tikrų grupių bus instrumentalizuojama kovai su tariamais priešais.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT