2026 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilniaus arkikatedros tyrimas: ertmėje prie Šv. Kazimiero koplyčios rasta akmenų, o ne Vytauto Didžiojo palaikų

Vilniaus arkikatedros tyrimas: ertmėje prie Šv. Kazimiero koplyčios rasta akmenų, o ne Vytauto Didžiojo palaikų
Asociatyvi nuotrauka „Vilniaus arkikatedros tyrimas: ertmėje prie Šv. Kazimiero koplyčios rasta akmenų, o ne Vytauto Didžiojo palaikų“ (Plato Terentev / Pexels)

Per lapkričio 4 d. vykusius tarpdisciplininio mokslinio tyrimo darbus buvo išgręžta anga, per kurią atlikta ertmės apžiūra 3D kamera ir 3D skeneriu. Remiantis preliminariais duomenimis, ertmėje neužfiksuota žmogaus palaikų ar sarkofago požymių, matoma akmenų sankaupa. Turimi duomenys jau leidžia teigti, kad Sauliaus Poderio kartota anksčiau dr. Vytauto Urbanavičiaus viešai iškelta hipotezė apie galimą Vytauto Didžiojo palaikų buvimą būtent šioje ertmėje nepasitvirtino.

Sėkmingai atliktas ir mikrobiologinių mėginių iš mūro ir ertmės paėmimas. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto specialistai beveik dvi valandas rinko mėginius bei kitus tyrimams reikalingus duomenis. Šių tyrimų rezultatai paaiškės ne anksčiau kaip po mėnesio. Mikrobiologiniai mėginiai iš senų mūrų padeda nustatyti, kokie mikroorganizmai gyvena ertmėje, o kartu ir įvertinti, ar jie kelia grėsmę pastato medžiagoms.

Lapkričio 5 d. užbaigiami šio tyrimo etapo darbai. Bus nuskenuotas kolektorius, tęsiamas 3D skeneriu ir kamera užfiksuotų duomenų apdorojimas, užsandarinama tyrimo metu išgręžta anga ir sutvarkoma tyrimo vieta. Kolektorius – požeminis kanalas ar koridorius, kuriuo tiesiami inžineriniai tinklai arba nuvedamas vanduo; jo skenavimas leidžia fiksuoti požeminių erdvių vaizdą nepažeidžiant konstrukcijų.

Išanalizavę visus surinktus duomenis, pateiksime šio tarpdisciplininio mokslinio tyrimo etapo galutines išvadas ir papildomą medžiagą, kuria pasidalinsime su žiniasklaida, mokslo bendruomene ir visuomene.

Šiandien dalinamės vaizdo įrašu ir nuotrauka iš ertmės, sukurtais iš vakar dienos 3D kameros vaizdo įrašo.

Pirmasis tyrimo etapas atliktas įgyvendinant LR Vyriausybės kanceliarijos finansuojamą projektą „Vilniaus arkikatedros mūro mažos apimties tyrimas šalia Šv. Kazimiero koplyčios“. Daugiau apie Vyriausybės kanceliarijos veiklą galima rasti jos svetainėje lrv.lt.

***

Naujausius vaizdo įrašus ir nuotraukas galite parsisiųsti (nuoroda galioja 3 dienas): https://www.swisstransfer.com/dl/01a1ab4a-99ee-700d-a20a-f9dacef420cc

Dėmesio:

Viešinant vaizdo įrašą ir nuotrauką iš ertmės, sukurtus iš vakar dienos 3D kameros vaizdo įrašo, būtina nurodyti autorystę: geofizikinių ir distancinių tyrimų įmonė UAB „Geobaltic“. Kita medžiaga – Lietuvos istorijos instituto.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.