Lietuvos istorijos instituto mokslininkai artimiausiu metu pradės įgyvendinti minimalų invazinį Arkikatedros tyrimą, kurio metu bus tiriama ertmė, esanti Šv. Kazimiero koplyčios mauzoliejaus vakarinėje sienoje. Prie iki šiol netirtų vietų lokalizavimo prisidėjo ir Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (LNB) įgyvendinto 3D skaitmeninimo projekto duomenys. Sugretinę juos su istoriniais pastato planais, Lietuvos istorijos instituto mokslininkai išskyrė 13 vietų, galinčių papildyti žinias apie arkikatedros istoriją.
Šv. Kazimiero koplyčia – viena žinomiausių Vilniaus arkikatedros dalių, kurioje saugomi Lietuvos globėju laikomo šventojo palaikai. Tyrimus atlieka Lietuvos istorijos instituto mokslininkai.
Vilniaus arkikatedros mūrus istorikai išsamiau tiria nuo šių metų pradžios. Jų dėmesio centre – pastato statybos etapai, ankstesnių tyrimų rezultatai bei vietos, kurios iki šiol nebuvo tyrinėtos ir netgi neatrastos. Prie jų atradimo prisidėjo bei tolimesniuose tyrimuose bus pasitelkiami ir vystant platformą „ekultūra“ surinkti 3D skaitmeniniai duomenys.
„Arkikatedros pavyzdys rodo, kad kultūros paveldo skaitmeninimas duoda kur kas daugiau nei vien galimybę virtualiai apžiūrėti pastatą. 3D duomenys dabar leidžia mokslininkams kelti naujus klausimus ir tiksliau pasirinkti naujų tyrimų vietas. Tikiuosi, kad iki šiol buvusios neatrastos ertmės arkikatedroje atskleis ne vieną paslaptį, svarbią ne tik Lauryno Stuokos-Gucevičiaus rekonstruotos katedros, bet ir visos tautos istorijai“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (LNB) generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė.
3D duomenys išskyrė 13 anksčiau nežinotų ertmių
Naujasis Vilniaus arkikatedros 3D modelis mokslininkams suteikė ir vertingų duomenų. Jais vadovaujantis, galima patikslinti konkrečių pastato vietų aukščius, patalpų matmenis, jų skirtumus ir sienų kreivumo anomalijas.
„Sugretinę 3D duomenis su istoriniais, daugiausia tarpukariu sudarytais arkikatedros planais, taip pat išskyrėme 13 anksčiau dar netyrinėtų vietų, kuriose gali slypėti tikrai įdomių atradimų. Šie duomenys taip pat padėjo patikslinti ankstyvuosius katedros planus ir aiškiau atskirti jos statybos etapus“, – pasakoja archeologas Saulius Sarcevičius, pridurdamas, jog skaitmeninių duomenų masyvas naudojamas kartu su istoriniais planais, georadaru ir įprastais architektūriniais tyrimais.
Georadaras – nesunaikinanti tyrimo įranga: ji siunčia elektromagnetinius impulsus į sieną ar gruntą, o pagal atsispindėjusį signalą galima įtarti paslėptas ertmes ar kitokias struktūras, nedarant pažeidimų. Ką iš tiesų slepia ertmė, tokiu būdu patikrinti sunku, todėl kartais prireikia ir minimalios invazijos.
Nors skaitmeninis bet kurio pastato modelis pats savaime neparodo, kas yra už uždaros sienos, jis leidžia kur kas tiksliau sugretinti skirtingų tyrimų informaciją ir lokalizuoti vietas, kurias verta patikrinti kitais metodais.
„3D duomenys mums jau yra kasdienė darbo priemonė. Juos naudojame planuodami archeologinių tyrimų plotus, tiksliai pažymėdami laboratoriniams tyrimams paimtų mėginių vietas, vertindami pastato būklę. Jų pagrindu taip pat telkiame anksčiau arkikatedroje atliktų archeologinių, architektūrinių ir kitų tyrimų informaciją“, – aiškina S. Sarcevičius.
Anksčiau tik fiksuodavo, dabar padeda atrasti
Artimiausias tyrėjų uždavinys Vilniaus arkikatedroje – patekti į vieną iš dar netyrinėtų ertmių ir surinkti apie ją pirmuosius duomenis.
„Pirmiausia aptiktas ertmes turime patogiai pasiekti. Pradiniame etape numatome pragręžti sieną, o tuomet, įvertinę rezultatus, spręsime, kaip darbus tęsti toliau. Kol kas net neįsivaizduojame, kas konkrečiai yra šiose arkikatedros vietose ir kokius radinius jos galėtų atverti, bet ilgalaikis mūsų tikslas – ištirti visas aptiktas dar netyrinėtas ertmes“, – sako archeologas.
Pasak S. Sarcevičiaus, šis atvejis puikiai parodo ir platesnį skaitmeninių duomenų naudojimo būdų pokytį pastaraisiais metais.
„Anksčiau 3D skaitmeninimas dažniau buvo suvokiamas ir naudojamas tik kaip būdas statiškai užfiksuoti kultūros paveldą. Dabar jo duomenys vis dažniau prisideda prie konkrečių mokslinių tyrimų ir suteikia tyrėjams naujų įrankių bei galimybių“, – pastebi S. Sarcevičius.
Nuo tyrimų iki atkūrimo
Vilniaus arkikatedros skaitmeninimas yra platesnio LNB įgyvendinto 3D skaitmeninimo projekto platformai „ekultūra“ dalis. Iš viso suskaitmenintas 71 objektas – 18 Vilniaus savivaldybėje, 13 – Kauno, dar 40 – kitose šalies savivaldybėse. Iš viso Šiuose objektuose yra 320 pastatų ir 60 teritorijų, o surinkti duomenys užima apie 70 terabaitų.
Daugiau apie nacionalinės bibliotekos veiklą galima rasti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos svetainėje.
„Vienas paveldo objektas gali apimti visą pastatų kompleksą, todėl sukaupti duomenys yra gerokai platesni ir išsamesni nei pavienių, atskirų statinių atvaizdai. „Skaitmeniniai dvyniai“ išsaugo objektų matmenis, erdvinę sandarą ir daugybę kitos informacijos, kuria vėliau gali remtis tyrėjai, restauratoriai ar kiti paveldosaugos specialistai“, – pasakoja LNB Kūrybinių dirbtuvių skyriaus vadovas Donatas Kubilius, atsakingas už kultūros paveldo objektų skaitmeninimą 3D technologijomis platformai „ekultūra“.
Pasak jo, pagrindinė skaitmeninimo dalis atliekama naudojant antžeminius 3D skenerius, kurie užfiksuoja visą objektą nuo žemės. Vėliau šiuos duomenis papildo bepiločių orlaivių – dronų – fotografijos, iš kurių kuriamas vadinamasis taškų debesis (angl. point cloud) objekto atvaizdavimui.
Taškų debesis – daugybė erdvės taškų, kurių kiekvienas turi tikslias koordinates. Iš jų sudaromas trimatis pastato modelis, kuriame galima matuoti aukščius, atstumus ir sienų pokrypius.
„Pagrindinė dronų funkcija – nufotografuoti objektą iš viršaus bei lengvai užfiksuoti net ir tas objektų dalis, kurias tam tikru kampu blokuoja kaminai, stogo elementai ir kiti architektūros fragmentai. Dronais užfiksuota informacija papildo antžeminių skenerių surinktus duomenis ir leidžia sukurti išsamų ir itin tikslų objekto 3D modelį“, – technines detales atskleidžia D. Kubilius.
Jis primena, kad kitų šalių patirtis rodo, kad skaitmeninimo reikšmė tampa milžiniška, kai fizinis paveldas patiria tiesioginę sunaikinimo grėsmę.
„Ukrainoje žmonės pradėjo objektus ir kitus kultūros paminklus skaitmeninti pačiu paprasčiausiu būdu – juos tiesiog fotografuodami, kad bent vizualiai būtų išsaugota kuo daugiau informacijos. Mes tam naudojame kur kas galingesnius įrankius – pavyzdžiui, tokiu pat principu 2010 m. buvo suskaitmeninta žymioji Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Šio proceso metu gauti 3D duomenys buvo neįkainojami, architektūros šedevrą atstatant po niokojamo 2019 m. gaisro“, – pabrėžia D. Kubilius.
