Klimato kaita keičia miestų planavimą visame pasaulyje. Intensyvėjančios liūtys, dažnėjantys ekstremalūs orų reiškiniai ir stiprėjantis karščio salų efektas verčia ieškoti naujų sprendimų, kaip valdyti vandens perteklių ir kartu kurti kokybiškesnę gyvenamąją aplinką. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros magistrantūros studijų programos absolventė Gabriela Sokolovskaja siūlo pažvelgti į šią problemą kitu kampu: galbūt ne vandenį reikia pritaikyti prie miesto, o miestą kurti pagal natūralius vandens procesus? Karščio salų efektas reiškia, kad miestuose, kur daug asfalto, betono ir mažai augalijos, temperatūra būna aukštesnė nei aplinkinėse vietovėse.
Šią idėją ji nagrinėjo baigiamajame darbe „Nuo utopijos iki prototipo: vanduo kaip tvarios urbanistinės transformacijos variklis“, kuriame analizavo, kaip lietaus vanduo galėtų tapti ne problema, o vienu svarbiausių ateities miesto formavimo elementų.
„Analizuoti šią temą paskatino klimato kaitos kontekste vis aktualesnė paviršinio vandens valdymo problema. Tačiau mane domino platesnis klausimas – kodėl pirmiausia suformuojame miestą, o tada sprendžiame, kur jame turi tekėti vanduo? Darbe šią logiką bandžiau pakeisti: ne vandenį pritaikyti prie miesto, bet miesto struktūrą formuoti pagal natūralius vandens procesus. Taip vanduo iš techninės problemos tapo urbanistinės transformacijos įrankiu“, – pasakoja autorė.
Darbo pavadinime minimas kelias nuo utopijos iki prototipo atspindi siekį teorines idėjas patikrinti realioje miesto aplinkoje. Pasak G. Sokolovskajos, urbanistinės utopijos istorijoje dažnai gimdavo kaip atsakas į įvairias visuomenės problemas – nuo sanitarinių krizių iki technologinių pokyčių. Todėl ir šiame darbe utopija tapo priemone permąstyti nusistovėjusią miesto planavimo logiką, o prototipas leido šias idėjas išbandyti konkrečioje teritorijoje.
„Kadangi pats vanduo yra dinamiškas, nuo reljefo ir klimato priklausantis elementas, jis tapo priemone šią teorinę idėją perkelti į urbanistiką. Prototipas – būdas ją patikrinti realiame Vilniaus audinyje. Analizuojant reljefą ir paviršinio vandens judėjimą paaiškėjo, kad skirtingose miesto dalyse vanduo elgiasi labai skirtingai. Iš to kilo viena svarbiausių darbo išvadų – negali būti vieno universalaus modelio, todėl skirtingoms hidrologinėms ir urbanistinėms situacijoms kūriau skirtingus miesto formavimo principus“, – pasakoja VILNIUS TECH absolventė.
Pasak jos,klimato kaita keičia ne tik miestų infrastruktūrą, bet ir pačią planavimo logiką. Miestas vis dažniau suvokiamas ne kaip nekintanti struktūra, o kaip sistema, gebanti prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių aplinkos sąlygų.
„Intensyvios liūtys, karščio bangos ir sausros didina žaliųjų erdvių, pralaidžių paviršių, vandens kaupimo bei infiltracijos svarbą. Savo darbe norėjau žengti dar toliau ir klausti, ar vandens logika galėtų formuoti ne tik atskiras erdves, bet ir pačią urbanistinę struktūrą“, – teigia autorė.
Tyrime pasitelkti GIS ir reljefo analizės įrankiai leido modeliuoti paviršinio vandens judėjimą ir nustatyti jo kaupimosi vietas. Šios analizės padėjo geriau suprasti natūralius procesus ir tapo pagrindu formuojant skirtingus urbanistinius principus įvairiose miesto teritorijose.
GIS (geografinė informacinė sistema) – programinė įranga, skirta rinkti, analizuoti ir vaizduoti erdvinius duomenis žemėlapiuose. Naudojant reljefo modelį, galima nustatyti, kuria kryptimi nuteka lietaus vanduo ir kur jis kaupiasi.
Įsivaizduojamame miesto fragmente lietaus vanduo nebūtų slepiamas po žeme. Priešingai – jis taptų matoma miesto erdvių dalimi ir urbanistinės struktūros elementu. Vienose vietose vanduo būtų kaupiamas ir infiltruojamas įgilintose žaliosiose erdvėse, kitur keliautų atvirais kanalais. Tokia sistema ne tik padėtų valdyti liūčių metu susidarantį perteklinį vandenį, bet ir kurtų naujas viešąsias erdves, rekreacines zonas bei pėsčiųjų jungtis.
Infiltracija – vandens skverbimasis į gruntą. Kietos dangos, pavyzdžiui, asfaltas, vandens praktiškai nepraleidžia, todėl per liūtis jis priverstas tekėti lietaus kanalizacija, kuri gali nespėti jo suvaldyti. Pralaidūs paviršiai ir želdiniai padeda sumažinti šią apkrovą.
„Detalizuotame fragmente ši logika veikia net miesto funkcijas: prie lėtesnių, sugeriančių erdvių telkiamos kultūrinės ir rekreacinės funkcijos, o prie aktyvių, nuvedančių kanalų – prekyba, biurai ir intensyvesnės programos. Taip vandens judėjimas organizuoja ne tik infrastruktūrą, bet ir miesto gyvenimą“, – pasakoja G. Sokolovskaja.
Anot jos, tokio modelio nauda neapsiribotų vien efektyvesniu paviršinio vandens valdymu. Kartu būtų kuriamos žaliosios erdvės, gerinamas mikroklimatas, stiprinamos pėsčiųjų jungtys ir kuriamos naujos viešosios erdvės. „Man svarbus būtent šis dvigubas poveikis – investicija į klimato kaitos adaptaciją kartu tampa investicija į kasdienę miesto gyvenimo kokybę“, – sako ji.
VILNIUS TECH absolventė įsitikinusi, kad ateities miestuose vanduo turėtų tapti labiau matoma ir integralia urbanistinės struktūros dalimi. „Jeigu vandeniui vis tiek turime suteikti vietos mieste, man kyla klausimas – kodėl ta vieta negalėtų kartu būti kokybiška viešoji erdvė? Tuomet infrastruktūra tampa ir miesto kraštovaizdžio bei identiteto dalimi“, – svarsto autorė.
Jos vizijoje po dvidešimties metų Vilnius nebūtų radikaliai kitoks, tačiau palaipsniui keistųsi. Nedidelės sugeriančios žaliosios erdvės, vandens koridoriai ir kaupimo mazgai ilgainiui galėtų susijungti į vientisą sistemą, leidžiančią miestui prisitaikyti prie klimato kaitos iššūkių. Tokiu būdu miestas augtų ne prieš gamtinius procesus, o kartu su jais.
