2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Jeruzalėje statoma gimnazija vadinsis Verkių slėnio: duris atvers 2027 metų pabaigoje

Jeruzalėje statoma gimnazija vadinsis Verkių slėnio: duris atvers 2027 metų pabaigoje
Asociatyvi nuotrauka „Jeruzalėje statoma gimnazija vadinsis Verkių slėnio: duris atvers 2027 metų pabaigoje“ (652234 / Pixabay)

Koks vardas turėtų pasitikti būsimus gimnazistus? Naujos Vilniaus gimnazijos vardą išrinko pati vietos bendruomenė. Aiškiu favoritu tapo Vilniaus Verkių slėnio gimnazija, surinkusi 30,33 proc. balsų. Gyventojų išrinktas pavadinimas ir nuostatai šiandien patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės taryboje.

„Augančiam Vilniui reikia ne tik naujų mokyklų, bet ir kokybiškos, šiuolaikiškos ugdymo aplinkos, kurioje jaunoji vilniečių karta galėtų augti ir atsiskleisti. Verkių slėnio gimnazija bus svarbi investicija į rajono ateitį, o tai, kad jos vardą išrinko patys gyventojai, suteikia šiai gimnazijai dar daugiau prasmės“, – sako Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas.

Naujoji gimnazija statoma Jeruzalės rajone (Mykolo Marcinkevičiaus gatvėje), Verkių seniūnijoje. Planuojama, kad joje galės mokytis iki 480 mokinių, o mokyklą sudarys 16 klasių. Duris ji turėtų atverti 2027 metų pabaigoje.

Gimnazija Lietuvoje yra vidurinio ugdymo pakopa: joje mokiniai mokosi paskutinius dvejus mokyklos metus ir ruošiasi brandos egzaminams. Mokyklų steigėja ir savininkė yra savivaldybė, todėl pavadinimą ir nuostatus tvirtina savivaldybės taryba.

Mokyklos lauko erdvėmis galės naudotis ne tik mokiniai ir darbuotojai, bet ir aplinkinių rajonų gyventojai. Naujoji ugdymo įstaiga mieste bus daugiau nei mokykla – gimnazija taps ir erdve bendruomenei.

„Daugiau nei tūkstantis balsavusių gyventojų parodė, kad nauja gimnazija Verkių bendruomenei reiškia daug. Sulaukėme daug kūrybiškų variantų ir šie pavadinimo rinkimai parodė, kaip miestą iš tiesų kuriame kartu – vietos vilniečius įtraukdami į sprendimų priėmimo procesą. Tikiuosi, kad ši nauja gimnazija taps ir ugdymo įstaiga, ir jaukia vieta bendruomenės susibūrimams“, – teigia Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas.

Mokyklos projektą parengė Lietuvos ir Suomijos architektų studija „Architektūros linija“. Projektuojant ypatingas dėmesys skirtas gamtinei aplinkai – numatytos lauko klasės, žaliosios erdvės ir galimybė mokymąsi perkelti į lauką. Greta pagrindinio pastato bus įrengtos sporto ir žaidimų aikštelės, stadionas, skaityklos terasa, pėsčiųjų ir dviračių takai.

Pavadinimo rinkimas gimnazijai vyko dviem etapais: pirmuoju gyventojai pasiūlė daugiau kaip 180 pavadinimų, antruoju – atfiltravus sutampančius ar jau egzistuojančius vardus, balsavimui buvo atrinkta 10 populiariausių pasiūlymų: penki žmonių vardais paremti pasiūlymai ir penki bendriniai pavadinimai.

Iš viso pavadinimo rinkimuose dalyvavo 1 022 gyvenamąją vietą Verkių seniūnijoje deklaravę gyventojai. Populiariausias ir labiausiai vietos bendruomenei patinkantis vardas – Vilniaus Verkių slėnio gimnazija (310 balsų (30,33 proc.)). Antroje vietoje liko Vilniaus Jeruzalės gimnazija (175 balsai (17,12 proc.)), trečioje – Vilniaus Geležinio Vilko gimnazija (112 balsų (10,96 proc.)).

Verkių slėnis yra gamtinė teritorija prie Neries, o šalia jos esantis Verkių regioninis parkas priklauso saugomoms teritorijoms. Savivaldybės sprendimus ir informaciją apie miesto mokyklas galima rasti svetainėje vilnius.lt.

Komunikacijos skyrius, [email protected]

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.