2026 m. lapkričio 17 d., antradienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Frankfurto prie Maino Goethe’s universiteto profesorė Jolanta Gelumbeckaitė: „Nenorėjau, kad tai, ką dėstau, dingtų“

Frankfurto prie Maino Goethe's universiteto profesorė Jolanta Gelumbeckaitė: „Nenorėjau, kad tai, ką dėstau, dingtų“
Asociatyvi nuotrauka „Frankfurto prie Maino Goethe's universiteto profesorė Jolanta Gelumbeckaitė: „Nenorėjau, kad tai, ką dėstau, dingtų““ (Norman_Gil / Pixabay)

„Orientuojuosi į indoeuropeistikos studijas, noriu, kad tos senosios kalbos būtų kuo daugiau“, – sako profesorė Jolanta Gelumbeckaitė, jau daugiau nei dvidešimt metų Frankfurto prie Maino Goethe's universiteto Empirinės kalbotyros instituto studentams dėstanti dabartinę lietuvių kalbą, istorinę lietuvių kalbotyrą, baltų kalbų ir kalbotyros įvadą, prūsistiką ir kitus dalykus. Profesorė siekia ne tik mokyti lietuvių kalbos, bet ir atskleisti baltų kalbų svarbą indoeuropeistikai, stiprinti istorinei kalbotyrai reikšmingų kalbų mokymą.

Indoeuropeistika – kalbotyros šaka, tirianti indoeuropiečių kalbų šeimą, kuriai priklauso lietuvių, latvių, germanų, romanų, slavų, indų ir daugelis kitų kalbų. Baltų kalbos laikomos itin archaiškomis, todėl jos svarbios šių kalbų bendrajai praeičiai atkurti.

2007 m. Frankfurte apgynusi habilitacinę disertaciją, J. Gelumbeckaitė atsidūrė kryžkelėje. Nors akademinis kelias Vokietijoje klostėsi sėkmingai, jos vykdyta programa buvo projektinė, todėl universitetas negalėjo pasiūlyti nuolatinės darbo vietos. Tačiau mokslininkė neketino susitaikyti su mintimi, kad jos sukurti kursai tiesiog išnyks.

„Nenorėjau, kad tai, ką dėstau, dingtų, reikėjo rasti kokią nors išeitį“, – prisimena ji.

Sprendimo teko ieškoti Lietuvoje. Sužinojusi apie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos programą, remiančią lietuvių kalbos mokymą užsienyje, susitiko su Daiva Žemguliene. Buvo nuspręsta finansuoti bent keturias jos dėstymo valandas per savaitę Frankfurte.

Netrukus atsirado ir naujų galimybių. 2009 m. pabaigoje Vilniaus universiteto profesorė Meilutė Ramonienė pradėjo plėtoti lietuvių kalbos dėstymo užsienyje programą, kuri atvėrė naujas Lietuvos bendradarbiavimo su užsienio baltistikos centrais perspektyvas. Frankfurtas tapo viena šios programos dalių. Nors lektorato finansavimas buvo skiriamas per Lietuvos švietimo sistemą, būtent šis etapas ir Lietuvos parama padėjo sustiprinti lietuvių kalbos ir baltistikos pozicijas Frankfurto prie Maino Goethe's universitete.

Baltistikos studijų kūrimas Frankfurto universitete

2011 m. mokslininkė dalyvavo konkurse eiti jaunesniojo profesoriaus pareigas – Vokietijoje tai svarbus akademinės karjeros etapas, prilygstantis asocijuotojo profesoriaus pozicijai. Jaunesnysis profesorius (vok. Juniorprofessor) – pareigybė, leidžianti jauniems mokslininkams savarankiškai dėstyti ir tirti, nelaukiant habilitacijos.

„Konkursą laimėjau, ir tada jau buvo viskas: mano etatas – įtvirtintas“, – prisimena ji.

2015 m. Frankfurto universitete pradėjo veikti Baltų kalbotyros bakalauro programa, o nuo 2017 m. – ir magistrantūra. Šiandien Frankfurto baltistikos programa išsiskiria lankstumu. Profesorė ypač džiaugiasi specialiųjų kalbotyros problemų kursu, kuriame kartu su studentais nagrinėja siauresnes ir sudėtingesnes kalbotyros temas. Vieną semestrą dėmesys skiriamas veiksmažodžių valentingumui, kitą – akcentologijai ar istorinei sintaksei.

„Niekas tau nepasako, ką turi dėstyti – žiūri pagal savo ir grupės interesus, ką galėtum pasiūlyti šį semestrą“, – pasakoja profesorė.

Ypatingą vietą jos dėstomuose kursuose užima prūsų kalba. Tai, kas kadaise lietuvių studentams atrodė kaip papildoma kliūtis – vokiški tarpiniai tekstai, Vokietijos studentams tampa vertinga pagalbine priemone. Kartu jie skaito Elbingo žodynėlį: lygina įvairių kalbų duomenis ir ieško ryšių tarp skirtingų indoeuropiečių kalbų. Kartais jo skaitymui ir analizei skiriamas visas semestras.

Prūsų kalba – išnykusi baltų kalba, kuria kalbėta prie Baltijos jūros pietryčių pakrantės. Ji žinoma iš nedaugelio rašytinių paminklų, tarp jų ir Elbingo žodynėlio – XV a. rankraštyje išlikusio vokiečių ir prūsų kalbų žodžių sąrašo. Dėl šių šaltinių prūsistika svarbi baltų kalbų istorijai tirti.

„Matyti, kad jiems patiems to labai norisi“, – džiaugiasi kalbininkė studentų entuziazmu.

Lektorius – ne svečias, o universiteto bendruomenės narys

Nors Frankfurto prie Maino Goethe's universitete baltistika šiandien užima tvirtas pozicijas, profesorė įžvelgia problemą, kuri aktuali daugeliui lietuvių kalbos lektoratų užsienyje. Pasak jos, daugelis dėstytojų vis dar lieka tarsi „pakabinti ore“ – jų darbą finansuoja Lietuva, tačiau jie nėra visaverčiai universitetų darbuotojai.

„Žmogus turi būti įvietintas, turi būti matomas universiteto etatų sąraše“, – pabrėžia prof. J. Gelumbeckaitė.

Jos nuomone, vien finansuoti dėstymą nepakanka. Lektorius turi turėti nuolatinę darbo vietą, socialines garantijas ir tas pačias teises kaip ir kiti universiteto darbuotojai. Priešingu atveju visa sistema lieka priklausoma nuo pavienių žmonių pastangų.

Profesorė įsitikinusi, kad lietuvių kalbos lektoratas turi būti reikalingas ne tik Lietuvai, bet ir pačiam universitetui.

„Frankfurtas juk yra viena iš centrinių lietuvių kalbos mokymo vietų. Aš įsivaizduoju, kad lektorius turėtų būti kaip Lietuvos ambasadorius“, – sako ji.

Pašnekovės nuomone, būtent tokie žmonės kuria ilgalaikius akademinius ryšius, skatina tarptautinį bendradarbiavimą ir reprezentuoja Lietuvos kalbą bei kultūrą pasaulyje.

„Baltistikos ateitis – dvigubi ir trigubi diplomai“

Kalbėdama apie ateitį, profesorė daug vilčių sieja su tarptautinėmis studijų programomis ir jungtine doktorantūra. Jos įsitikinimu, mažoms disciplinoms, tokioms kaip baltistika, tarptautinis bendradarbiavimas yra ne prabanga, o būtinybė.

„Man norisi kuo daugiau jungtinių doktorantūrų“, – sako prof. J. Gelumbeckaitė.

Pasak jos, dvigubi diplomai ir bendros studijų programos suteikia studentams daugiau galimybių, didina jų konkurencingumą darbo rinkoje ir plečia akademinį akiratį. Studijuodami skirtinguose universitetuose jauni žmonės susipažįsta su įvairiomis mokslinėmis tradicijomis, išklauso skirtingų dėstytojų kursus ir įgyja platesnę tarptautinę patirtį.

Profesorės vizija gimė dar daugiau nei prieš dešimtmetį. „Mano idealas buvo trikampis – Piza, Frankfurtas ir Vilnius“, – pasakoja ji.

Įgyvendinus tokį modelį studentai dalį studijų laiko praleistų kiekviename universitete ir gautų ne vieną, o kelis diplomus. Šiandien dalis šios idėjos jau tampa realybe – Frankfurto ir Pizos universitetai rengia bendrą magistrantūros programą su dvigubu diplomu.

Profesorė tiki, kad būtent tokie tarptautiniai projektai gali užtikrinti baltistikos gyvybingumą Europoje ir pritraukti naujų studentų į šią nedidelę, tačiau mokslo požiūriu itin svarbią sritį.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus. Daugiau apie Vilniaus universiteto studijas ir tarptautinį bendradarbiavimą galima rasti universiteto svetainėje.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji specialistė dr. Veslava Sidaravičienė

Viktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų) Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.