Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl architekto restauratoriaus K. N. Kitkausko mirties.
Pasak šalies vadovo, Lietuva neteko iškilios asmenybės, mūsų šalies architektūros istorijos, paveldosaugos, inžinerijos ir restauravimo legendos.
„Išėjo atsidavęs kūrėjas ir mokslininkas, kurio darbai tapo Lietuvos paveldo atgimimo simboliu. Be jo kompetencijos ir ištikimybės aukštiems idealams neįsivaizduojami Vilniaus arkikatedros bazilikos, Vilniaus katedros lobyno, Valdovų rūmų, Vilniaus pilių komplekso, Biržų pilies bei Kristijono Donelaičio memorialo tyrimai ir išsaugojimas ateities kartoms. Lietuva taip pat liks visuomet dėkinga K. N. Kitkauskui už suformuotą architektūros istorijos bei restauravimo mokyklą, išugdytą gausų paveldosaugos specialistų būrį, pratęsiantį jo reikšmingus darbus, visuomeninę ir kultūrinę veiklą“, – rašoma Prezidento užuojautoje.
Architektūriniai paveldo tyrimai – tai pastato istorijos, konstrukcijų ir statybos etapų nagrinėjimas, kuriuo remiamasi prieš pradedant restauravimą.
K. N. Kitkauskas apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi. Ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ yra valstybės apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos valstybei.
Prezidentas reiškia nuoširdžią užuojautą artimiesiems, Lietuvos mokslo ir kultūros bendruomenei.
Valdovų rūmų muziejų Vilniuje galima aplankyti, informacija lankytojams skelbiama muziejaus svetainėje.
Viktoras ŽukauskasViktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų)
Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai
didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko
sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.