Kokie jie, žydų tautybės architektų pėdsakai XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios Vilniaus architektūroje? VšĮ „Kūrybos vertikalės“ kartu su partnere VšĮ „Unikalus paveldas“ vykdytas projektas publikacijose ir ekskursijose atskleidė žydų kilmės architektų indėlį į XX a. Vilniaus vaizdą – tiek pirmaisiais praėjusio amžiaus metais, tiek dešimtmečiais tarp I ir II pasaulinių karų bei Vilniaus geto tragedijos.
Pirmas sukurtas maršrutas, kuriam medžiaga buvo renkama Lietuvos centriniame valstybės archyve, Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje, ir net Varšuvos Politechnikos Architektūros fakulteto bibliotekos skaitykloje, vilniečius pakvietė į centrinę miesto dalį ir Naujamiestį.
Čia didžiausiais dėmesys buvo skirtas atskleisti tarpukaryje Vilniuje aktyviai veikusių ir II pasaulinio karo metais nužudytų architektų Moizės Cholemo (1988–1944) bei Izaoko Smorgonskio (1882 – 1943/1944) sukurtiems elegantiškiems modernistiniams pastatams. Modernistinei architektūrai būdingos paprastos geometrinės formos, plokšti stogai ir atsisakymas gausaus dekoro, todėl tokius pastatus galima atpažinti pagal lakoniškus fasadus.
Taip autentiškose vietose ekskursijų dalyviai galėjo sužinoti apie tokias realizacijas, kaip Smorgonskio gydytojo A. Libo vila-ligoninė, Cholemo projektuotas bet Smorgonskio rekonstruotas Vilniaus miesto Kredito draugijos pastatas Jogailos gatvėje. Ekskursijų metu gidas Jonas Oškinis supažindino, kodėl Vilniaus architektūros istorijai svarbus M. Cholemo kartu su lenkų architektu Stanislawu Bukowskiu sukurtas bendrovės „M. Deul“ daugiabutis nuomojamas namas A. Jakšto gatvėje ar I. Smorgonskio su žymiu miesto architektu Janu Borowskiu suprojektuoti modernistiniai individualūs namai Pamėnkalnio gatvėje. Ekskursijoje aptartas ir tikras M. Cholemo modernizmo perlas – D. Strugaczo nuomojamas namas Tauro gatvėje.
Įvairių epochų architektūra fone tarnavo kaip galimybė iliustratyviai atskleisti sėkmingo XIX a. varšuviečio architekto Edvardo Goldbergo (1842 – 1928) biografiją – nuo studijų Berlyne ir Sankt Peterburge, iki pirmųjų „miestų-sodų“ projektų bei skurdžią buitį totaliai turėjusios pakeisti utopistinės Wawelbergų darbininkų kolonijos Varšuvoje, Górczewska gatvėje. Ekskursijų dalyviai sužinojo, kodėl būtent E. Goldbergo turėta patirtis XX a. aušroje atitiko vieno turtingiausių to meto Europos žmonių – Moriso de Hiršo (1831–1896) – įkurtos Žydų kolonizacijos asociacijos tikslus būtent Vilniaus tuometiniame miesto pakraštyje žydams pastatytuose namuose gerinti skurdų carinės Rusijos sėslumo zonos žydų padėtį, skatinti amatų mokymą bei religines judaizmo studijas jaunimui. Žydų sėslumo zona buvo Rusijos imperijos teritorija, už kurios ribų žydams iš esmės draudė nuolat gyventi.
Ekskursijų metu dalyviai susipažino su Subačiaus gatvės istoriją – pradėję kelionę prie Lietuvos nacionalinės filharmonijos Aušros Vartų gatvėje, toliau keliavome savyje penkis amžius Vilniaus istorijos talpinančia Subačiaus gatve, pamatant viduramžišką Bastėją ir žymiausią barokinę šios miesto dalies Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių) bažnyčią šalia Išganytojo kalno (Mons Salvatoris).
Autentiškoje vietoje – šalia Subačiaus gatvėje adresu 47 ir 49 stūksančių daugiabučių – ekskursijos dalyviai praturtėjo žinomis apie jau Antrojo pasaulinio karo metais čia ikurtą vokiečių kariuomenės automobilių remonto dirbtuvių priverstinio darbo stovyklą HKP 562, kuriai vadovavęs Vermachto majoras Karlas Plagge, panašiai kaip Šindleris Krokuvoje, sugebėjo padėti apie 200 žydų pasislėpti slėptuvėse „malinose“, ir taip išgyventi. Malina getų laikotarpiu vadinta slapta įrengta slėptuvė, kurioje žmonės slėpdavosi nuo persekiotojų.
Gido Jono Oškinio pasakojama istorija sudomino ir Užupio bei Paupio bendruomenių atstovus – pakeliui į Subačiaus gatvės „Žydų namus“ ekskursijų dalyviai galėjo sužinoti ir apie autentiškas XX a. pradžios Paupio pramonines gamyklas, tokias kaip Samuelio Holšteino odų ir kailių fabrikas ar Lipskio alaus bravoras.
Daugelis istorinių pastatų Vilniuje yra gyvenamieji namai, todėl juos apžiūrint geriau likti viešojoje erdvėje ir nevaikščioti po privačius kiemus. Bendrą informaciją apie miesto paveldą ir ekskursijas galima rasti Vilniaus miesto savivaldybės svetainėje.
Ekskursijoje buvo pravestos ir paraleles tarp varšuviečio Goldbergo ir jo amžininkų, XIX a. epochos Vilniaus architektų, tokių kaip Cyprianas Maculewiczius, Apolinaras Mikulskis, Feliksas Jasińskis, Tadeuszas Rostworowskis, Antonis Filipowiczius-Dubowikas, Julianas Januszewskis ir kiti. Jų visų karjeros kelias carinėje Rusijoje buvo ne pati lengviausias, kaip ir žydų kilmės architektų.
Straipsnius ir ekskursijas apimantis projektas „Žydų tautybės XX a. pradžios architektų palikimas Vilniuje“ buvo dalinai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės.



