2026 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilniaus koncertų ir sporto rūmai: Seime atidaryta paroda apie Šnipiškių kapines ir Sąjūdžio istoriją

Vilniaus koncertų ir sporto rūmai: Seime atidaryta paroda apie Šnipiškių kapines ir Sąjūdžio istoriją
Asociatyvi nuotrauka „Vilniaus koncertų ir sporto rūmai: Seime atidaryta paroda apie Šnipiškių kapines ir Sąjūdžio istoriją“ (Mr Alex Photography / Pexels)

2026 m. lapkričio 5 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● https://www.flickr.com/photos/97441645@N08● https://www.youtube.com/user/LTSeimastiesiogiai)

Lapkričio 5 d. Seime atidaryta paroda „Rūmai tarp atminties ir ateities“. Joje eksponuojami žemėlapiai ir dokumentai primena, kad ši Neries pakrantė turi ilgą ir skaudžią praeitį. Čia yra Vilniaus žydų Šnipiškių senųjų kapinių vieta. Kapines palietė carinės valdžios karinės statybos, o sovietmečiu jos buvo naikinamos. 1971 m. šioje vietoje iškilo Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, vienas ryškiausių Lietuvos brutalistinės architektūros pavyzdžių. 1988 m. spalio 22–23 d. rūmuose vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o 1991 m. sausį čia atsisveikinta su Lietuvos laisvės gynėjais.

Brutalizmas – XX amžiaus architektūros kryptis, kuriai būdingos masyvios formos ir atviro betono paviršiai. Šiuo stiliumi pastatytus objektus dažnai saugo kaip svarbaus laikotarpio architektūros liudininkus.

Seimo Pirmininkas Juozas Olekas parodos atidaryme kvietė kalbėtis apie šios vietos ateitį gerbiant vieniems kitus. Toks dialogas padėtų rasti būdą deramai pagerbti čia palaidotus žmones, įprasminti Lietuvos žydų istoriją bei Sąjūdžio palikimą ir sugrąžinti rūmus visuomenei.

„Tik atkūrę nepriklausomybę galėjome laisvai atsigręžti į nutylėtą vietos, kurioje pastatyti rūmai, istoriją. Skaudžios mūsų šalies žmonių patirtys įpareigoja mus jautriai klausytis vieniems kitų. Šios vietos ateitį turime kurti kalbėdamiesi ir gerbdami tai, kas kiekvienam brangu. Turime grąžinti šiai vietai jos istoriją, pagarbą ir rimtį. Artėja mums visiems reikšminga sukaktis – 2028 metais minėsime Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 40-metį. Privalome deramai įprasminti čia suskambėjusį Lietuvos laisvės balsą ir pagerbti žmones, kurie telkė tautą nepriklausomybei, o vėliau – ją gynė“, – pažymėjo Seimo Pirmininkas.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – visuomeninis judėjimas, subrandinęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekį. Daugiau apie Seimo veiklą ir parodas galima rasti Seimo svetainėje.

J. Olekas sakė norįs, kad atgaivinti rūmai vėl taptų visos Lietuvos atminties ir susitikimų vieta, kur „galėtume tartis, dalytis idėjomis ir kurti bendrus darbus – suburti žmones ir suteikti erdvę jų balsui“.

Visą Seimo Pirmininko Juozo Oleko kalbą rasite čia.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.