Neprireikė ir paros, kad policijos pareigūnai išaiškintų, kas išniekino užsienio valstybės vėliavą, ir sulaikytų įtariamąjį.
Šių metų lapkričio 12 d. 4 val. 55 min. Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams buvo pranešta, kad nuo Susisiekimo ministerijos pastato nuplėšta Ukrainos vėliava, o tai padaręs asmuo pasišalino,
Pradėtas ikiteisminis tyrimas tyrimas dėl užsienio valstybės vėliavos išniekinimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 128 str.). Ikiteisminis tyrimas – baudžiamojo proceso etapas, kurio metu renkami duomenys, kol byla neperduota teismui.
Tos pačios dienos vakarą, 22 val. 22 min. Reagavimo valdybos pareigūnai sulaikė šią nusikalstamą veiką padariusį asmenį (gim. 2005 m.). Jaunas vyras policijai žinomas dėl anksčiau įvykdytų nusikalstamų veikų. Vyras uždarytas į areštinę.
Įtariamajam įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl šios nusikalstamos veikos padarymo ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Tai švelnesnė kardomoji priemonė: įtariamasis įsipareigoja be leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos. Kaltu asmuo laikomas tik įsiteisėjus teismo nuosprendžiui.
Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūra.
Monika KazlauskaitėMonika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai)
sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai
miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai
viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.
