2026 m. lapkričio 4 d., trečiadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Nadeždos Gultiajevos atminimui – paskutinis „Žadėtosios“ spektaklis VU Dramos teatre, įėjimas nemokamas

Nadeždos Gultiajevos atminimui – paskutinis „Žadėtosios“ spektaklis VU Dramos teatre, įėjimas nemokamas
Asociatyvi nuotrauka „Nadeždos Gultiajevos atminimui – paskutinis „Žadėtosios“ spektaklis VU Dramos teatre, įėjimas nemokamas“ (cottonbro studio / Pexels)

Lapkričio 7 d. Vilniaus universiteto (VU) Teatro salėje paskutinį kartą bus parodytas režisierės Felicijos Feiferės spektaklis „Žadėtoji“, sukurtas VU Dramos teatre pagal Williamo Shakespeare’o tragediją „Romeo ir Džuljeta“. Tai paskutinis scenografės ir kostiumų dailininkės Nadeždos Gultiajevos (1949–2025) kūrybinis darbas. Artėjant pirmosioms menininkės mirties metinėms, spektaklio rodymą lydės jos atminimui skirtas vakaras – paskutinio interviu peržiūra ir pokalbis su dailininkę pažinojusiais teatro kūrėjais.

Scenoje – Lietuvos teatro istoriją menantys daiktai

N. Gultiajeva – viena ryškiausių Lietuvos teatro dailininkių, ilgametė režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrybinė partnerė ir viena iš teatro „Meno fortas“ steigėjų. Per savo karjerą jisukūrėscenografiją ir kostiumus maždaug 70 dramos bei operos pastatymų Lietuvoje ir užsienyje. Scenografas kuria spektaklio erdvę – dekoracijas, rekvizitus ir visą vizualinę aplinką, o kostiumų dailininkas atsako už aktorių aprangą, padedančią atskleisti veikėjų charakterius.

„Žadėtosios“ režisierė F. Feiferė su dailininke bendradarbiavo daugiau nei du dešimtmečius. Pasak jos, N. Gultiajevos kūryboje net paprasčiausi daiktai įgaudavo ypatingą sceninę prasmę.

„Nadežda išskirtinio braižo scenografė, kostiumų dailininkė, jos scenos erdvės laukas talpina visą pasaulį išraiškingose detalėse. Jos pasiūlyti spektakliui objektai tampa gyvais ir prasmingais. Talpumas ir taupumas ypač žavi. Ji scenografė, režisuojanti sceninę erdvę“, – prisimena režisierė.

Šį požiūrį atskleidžia ir „Žadėtosios“ rekvizitai: E. Nekrošiui dovanota špaga, jo skrybėlė, balerinos Eglės Špokaitės korsetas ir pačios N. Gultiajevos skara. Šie autentiški daiktai spektaklyje tapo ne tik scenografijos elementais, bet ir gyvais Lietuvos teatro atminties ženklais.

„Jos ilgas kostiumų kūrimoprocesas buvo tarsi mūsų teatro lankymas, kiekvieno susitikimo metu gauni „žinojimą“ apie teatrą“, – pasakoja F. Feiferė.

Paskutinis spektaklis – ir atsisveikinimas su kūrybine bendražyge

2024 m. gruodį pristatyta „Žadėtoji“ – savita „Romeo ir Džuljetos“ interpretacija, kurioje dėmesys sutelkiamas į Džuljetos likimą ir ankstesnių kartų konfliktų pasekmes. Spektaklyje vaidina 26 jaunieji VU Dramos teatro aktoriai, o pasakojimą kuria judesys, muzika, vaizdo projekcijos ir N. Gultiajevos scenografija. Šekspyro tragedija „Romeo ir Džuljeta“ pasakoja apie dviejų priešiškų šeimų vaikų meilę Veronoje, kuri baigiasi tragiškai; teatrai šią istoriją nuolat interpretuoja iš naujo.

Paskutinis rodymas užvers svarbų VU Dramos teatro kūrybinį etapą. Tačiau jo reikšmė spektaklio kūrėjams lieka labai asmeniška.

„Paskutinis spektaklis mums reikšmingas, nes tai ir N. Gultiajevos atminimui skirtas darbas. O mes turėjome dar daug bendrų planų…“ – sako F. Feiferė.

Po spektaklio bus parodytas archyvinis interviu su N. Gultiajeva, o pokalbyje prisiminimais dalysis teatro „Meno fortas“ vadovas, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, aktorė Dalia Storyk ir režisierė F. Feiferė. Prie pokalbio galės prisijungti ir žiūrovai.

Renginys vyks lapkričio 7 d. 17 val. VU Teatro salėje (Universiteto g. 3, Vilnius). Įėjimas nemokamas. Spektaklis skirtas žiūrovams nuo 15 m.

Kai renginiai nemokami, vietų salėje gali būti ribotai, todėl verta atvykti šiek tiek anksčiau. Apie universiteto erdves ir renginius galima pasiskaityti Vilniaus universiteto svetainėje.

Daugiau informacijos ir vakaro programa: https://fb.me/e/8GY6KRTnL

Mindaugas Petrauskas – jauniausios kartos Vilniaus kultūros žurnalistas, rašantis apie miesto sceną: koncertų erdves, gatvės meną, nepriklausomus teatrus ir naktinį gyvenimą. Jį domina, kur ir kaip Vilniuje gimsta nauja kultūra, dažnai dar prieš tai, kai apie ją sužino didieji leidiniai.Istorija:Mindaugas gimė 1994 m. Vilniuje, Pašilaičiuose, tuo metu dar tik augančiame rajone, kur, jo žodžiais, „nebuvo nieko, išskyrus laukus ir naujus namus“. Paauglystėje su draugais grojo pankroko grupėje, repetuodavo garaže ir koncertuodavo mažuose klubuose, kurių dauguma jau seniai uždaryti. Grupė iširo, bet liko įprotis fotografuoti ir aprašinėti kiekvieną koncertą, į kurį nueidavo.Vilniaus dailės akademijoje studijavo meno istoriją ir teoriją, o studijų metais pradėjo leisti internetinį naujienlaiškį apie Vilniaus alternatyviąją sceną. Iš pradžių jį prenumeravo keliasdešimt draugų, vėliau – keli tūkstančiai skaitytojų. Naujienlaiškį pastebėjo kultūros portalas, pasiūlęs Mindaugui rašyti reguliariai.Šiandien jis rašo kultūros leidiniams, veda pokalbių ciklą su jaunais Vilniaus menininkais ir vis dar leidžia savo naujienlaiškį. Jo tekstai išsiskiria tuo, kad jis rašo ne tik apie renginius, bet ir apie erdves: kas nutinka buvusiems fabrikams, kodėl uždaromi klubai, kaip gentrifikacija išstumia menininkų dirbtuves iš Naujamiesčio ir Šnipiškių. Čia jo temos kartais susikerta su Monikos Kazlauskaitės tekstais, ir jie ne kartą rašė kartu.Temos, kurioms jis ištikimas:nepriklausoma muzikos, teatro ir vizualiųjų menų scena industrinės erdvės, virtusios kultūros centrais gatvės menas ir miesto viešųjų erdvių naudojimas naktinis Vilniaus gyvenimas ir jo reguliavimasAsmeniškai: Mindaugas gyvena Šnipiškėse, nuomojasi butą su dviem draugais muzikantais, turi daugiau nei tūkstančio vinilinių plokštelių kolekciją ir kiekvieną penktadienį stengiasi nueiti į bent vieną koncertą, kuriame dar nėra buvęs.