2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilniaus mažojo teatro trupėje – trys nauji aktoriai: Pikturnaitė, Ambrozaitis ir Činčys

Vilniaus mažojo teatro trupėje – trys nauji aktoriai: Pikturnaitė, Ambrozaitis ir Činčys
Asociatyvi nuotrauka „Vilniaus mažojo teatro trupėje – trys nauji aktoriai: Pikturnaitė, Ambrozaitis ir Činčys“ (cottonbro studio / Pexels)

Ilgai laukta Carlo Goldonio komedijos „Vasarotojų karštinė“ premjera šį sezoną sėkmingai pradėjęs Vilniaus mažasis teatras (VMT) pildo ir stiprina savo komandą. Nuo spalio į jo trupę įsiliejo trys jauni aktoriai – Alvydė Pikturnaitė, Saulius Ambrozaitis ir Mindaugas Činčys. Šis trejetas vaidina minėtame režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklyje, kurį nuo pat pirmųjų rodymų publika sutiko su didžiuliu susidomėjimu.

VMT trupės branduolį šiuo metu sudaro net trijų kartų aktoriai: dalis jų su teatru žengia nuo pat jo įsikūrimo, kiti į trupę įsiliejo vėliau. Vieni jų – tikri Lietuvos teatro korifėjai, kiti dar tik pradeda savo kelią.

A. Pikturnaitė: „Man šis teatras ypatingas ir labai įdomus“

Prie trupės prisijungusi A. Pikturnaitė šio rudens VMT premjeroje atlieka vieną svarbiausių vaidmenų – įkūnija Džiačintą. 2021 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vaidybos bakalauro laipsnį įgijusi aktorė (kurso vadovai – Oskaras Koršunovas, Viktorija Kuodytė, Darius Meškauskas) 2024 m. buvo nominuota Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui geriausio moters vaidmens kategorijoje už Bibi Anderson ir Marianės vaidmenis spektaklyje „Neištikimoji“ (režisierius Naubertas Jasinskas). Būtent repetuodama šį spektaklį A. Pikturnaitė ir susipažino su VMT. Kaip pati pasakoja, čia jautėsi labai jaukiai, o darbas buvo vienas sklandžiausių iš jos turėtų. Auksinis scenos kryžius – Lietuvos teatro ir muzikos srities apdovanojimai, kuriais kasmet įvertinami geriausi scenos meno kūrėjai ir atlikėjai.

„Man šis teatras pasirodė ypatingas ir labai įdomus, kupinas kontrastingų paradoksų bei perspektyvų. Jame galima rasti tiek klasikinių, tiek eksperimentinių pastatymų, neseniai atsivėrė nauja „Rūtos“ erdvė, kuri taip pat žada daug naujovių“, – įspūdžiais dalijasi aktorė. Prisijungimą prie trupės ji vertina kaip galimybę dažnai būti scenoje, kalbėti apie žmogiškas problemas, stiprinti aktorinius raumenis, augti, skleistis ir mokytis iš kolegų.

Kartu ji teigia jaučianti ir jaudulį bei atsakomybę dirbti viename seniausių ir jaukiausių Vilniaus teatrų. „Visuomet svajojau susipažinti su Rimu Tuminu, kuris buvo šio teatro įkūrėjas. Prisijungdama prie trupės tam tikra prasme galėsiu nors maža dalele prisiliesti prie to, ką jis paliko po savęs. Man atrodo, kad teatras čia kuriamas nežiūrint į žiūrovą iš aukšto, ir tai labai svarbu“, – pastebėjimais dalijasi A. Pikturnaitė.

Džiačintos vaidmeniu kaip trupės narė debiutuojanti aktorė sako, kad jai labai įdomu, jog teatras imasi ne vieno spektaklio, o ilgalaikio, kelerius metus truksiančio „Vasarotojų trilogijos“ projekto. „Labai praturtino darbas su režisiere Gabriele Tuminaite, nekantrauju, kada prasidės antrosios dalies pastatymas, kuris vyks bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru. Trilogija yra retas reiškinys teatre, o ypač Lietuvos scenoje. Džiaugiuosi tokiu drąsiu ir intriguojančiu įvykiu“, – teigia ji. Trilogija – trijų atskirų, bet tematiškai ir siužetiškai susijusių kūrinių ciklas, todėl žiūrovai gali stebėti istorijos tąsą kelių spektaklių metu.

S. Ambrozaitis: „Daugiau vidinės ramybės“

Tais pačiais metais kaip ir A. Pikturnaitė vaidybos bakalauro laipsnį įgijusiam aktoriui S. Ambrozaičiui Ferdinando vaidmuo spektaklyje „Vasarotojų karštinė“ – jau antrasis pasirodymas VMT scenoje. Pernai jis debiutavo režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus spektaklyje „Žiurkės“ pagal Nobelio premijos laureato Gerharto Hauptmanno pjesę.

Be Ferdinando ir Bruno Mechelkės, aktorius sukūrė apie porą dešimčių vaidmenų įvairiuose spektakliuose valstybiniuose Lietuvos teatruose bei nepriklausomose trupėse, taip pat nemažai vaidmenų kine. 2023 m. jis buvo nominuotas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui geriausio pagrindinio vyro vaidmens kategorijoje už Luko personažą spektaklyje „Storas sąsiuvinis“ (režisierius Adomas Juška).

S. Ambrozaitis teigia, jog vos baigęs vaidybos studijas pasvajodavo, kad norėtų dirbti VMT. Pagaliau ši svajonė išsipildė ir, anot jo, žada daug pozityvių pokyčių. „Jaučiu daugiau vidinės ramybės, kuri atneša didesnį pasitikėjimą savimi, laisvumą ir didelį smalsumą ieškoti dar neatrastų savo pusių“, – paklaustas, kokiomis emocijomis gyvena prasidėjus naujajam sezonui ir prisijungęs prie trupės, sako aktorius. Jis taip pat prisipažįsta, kad būtent VMT scena jam yra viena gražiausių – ji nei per didelė, nei per maža, labai jauki, čia norisi grįžti.

Temperamento nestokojančiame spektaklyje „Vasarotojų karštinė“ Ferdinando personažą kuriantis aktorius sako tikintis, kad prasidėjęs VMT sezonas bus kupinas sprogstančios energijos, sausakimšų salių ir daug juoko.

Bilietus į spektaklius patogiausia įsigyti iš anksto, nes populiarūs pastatymai dažnai išparduodami. Teatro repertuarą ir aktualią informaciją apie rodymus verta pasitikrinti oficialioje teatro svetainėje.

M. Činčys: „Jaučiuosi esantis kelio pradžioje“

Praėjusį sezoną VMT scenoje pristatytame režisieriaus Justino Vinciūno spektaklyje „Trukdis“ vaidmenį kūręs M. Činčys šį rudenį įsiliejo į „Vasarotojų karštinės“ aktorių komandą – pirmojoje trilogijos dalyje jis įkūnija vieną pagrindinių veikėjų – Leonardą.

Jauniausias iš prie trupės prisijungusio trejeto M. Činčys pasakoja iki šiol prisimenantis, kaip jį sužavėjo prieš kelerius metus pamatytas R. Tumino spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Būtent per matytus spektaklius ir pažintis su teatro aktoriais pamažu mezgėsi ir jo paties ryšys su VMT.

Vos prieš metus vaidybos studijas baigęs (kurso vadovai – Darius Meškauskas ir Viktorija Kuodytė) M. Činčys teigia labai aiškiai suprantantis, kad prasideda naujas etapas, o galimybė kurti teatre ir kaupti patirtį jam yra dovana, kurią itin vertina. „Kaip aktorius jaučiuosi augantis ir atrandantis – kaip ir visur, aktorystėje egzistuoja tam tikri etapai, todėl jaučiuosi esantis savo, kaip menininko, kelio pradžioje“, – sako naujasis VMT trupės narys.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.