2026 m. lapkričio 10 d., antradienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilniuje nelegalios cigaretės sudaro 29 proc. rinkos, šalyje – 25,4 proc.: sparčiai daugėja padirbinių

Vilniuje nelegalios cigaretės sudaro 29 proc. rinkos, šalyje – 25,4 proc.: sparčiai daugėja padirbinių
Asociatyvi nuotrauka „Vilniuje nelegalios cigaretės sudaro 29 proc. rinkos, šalyje – 25,4 proc.: sparčiai daugėja padirbinių“ (Supasit Chantranon / Unsplash)

Šiemet atliktas naujausias tuščių cigarečių pakelių tyrimas atskleidžia, kad nelegalios tabako rinkos dalis Lietuvoje išlieka itin aukšta – 2026 m. antrąjį ketvirtį ji siekė 25.4 proc. Pareigūnams metus dideles pastangas išorinės sienos apsaugai, tradicinės kontrabandos iš Baltarusijos mastas sumažėjo, tačiau šį pokytį visiškai atsveria sparčiai auganti padirbtų cigarečių rinka. Panašios tendencijos stebimos ir kitose Baltijos šalyse – Estijoje nelegalios rinkos dalis pasiekė istorinį piką, o Latvijoje padirbiniai jau sudaro didžiąją šešėlinės rinkos dalį.

„Matome esminį nelegalios tabako rinkos pokytį – nusikalstamos grupuotės prisitaiko prie griežtesnės sienų kontrolės ir keičia veikimo modelį. Nors tradicinės kontrabandos srautai ir mažėja, vis didesne problema tampa padirbtos cigaretės. Tai rodo, kad kova su šešėline rinka negali apsiriboti vien pasienio kontrole. Būtina užkirsti kelią nelegaliai gamybai ir produkcijos platinimui šalies viduje“, – sako Nacionalinės tabako gamintojų asociacijos atstovas Arnas Neverauskas.

Spartus padirbinių augimas

Tyrimo duomenimis, 2026 m. antrąjį ketvirtį nelegalių cigarečių kiekis išaugo ir sudarė 25.4 proc. Lietuvos rinkos, kai 2025 m. trečiąjį ketvirtį šis skaičius siekė 23.5 proc. Matoma nauja tendencija – sparčiai auga padirbtų cigarečių dalis. Vos per metus rinkoje padirbiniai išaugo nuo 6,2 proc. (2025 m. antrąjį ketvirtį) iki net 10,4 proc. šių metų antrąjį ketvirtį.

Padirbtos cigaretės – tai gaminiai, pagaminti neteisėtai ir paženklinti kaip žinomų gamintojų prekės. Jie neturi akcizo ženklų ir nėra kontroliuojami pagal kokybės bei saugos reikalavimus, todėl jų sudėtis nežinoma.

„Padirbtų cigarečių augimas kelia ypatingą nerimą, nes tai jau ne vien nelegaliai per sieną gabenamos prekės. Susiduriame su pramoniniu mastu organizuojama klastojimo veikla, kai produkcija gali būti gaminama pačiame regione, o vėliau platinama nusistovėjusiais kanalais. Tokiam verslui palankias sąlygas sukuria aukštos tabako gaminių kainos Lietuvoje. Vartotojai ieško pigesnių alternatyvų, o nusikalstamos grupuotės naudojasi šia paklausa“, – teigia A. Neverauskas.

Situacija blogiausia regionuose

Tyrimas atskleidžia, kad nelegalios rinkos problema ypač aštri šalies regionuose. Didžiausia nelegalios rinkos dalis užfiksuota Panevėžyje, kur ji siekia net 39,1 proc. Visagine šis skaičiaus – 35,2 proc., Marijampolėje – 31,9 proc., Plungėje – 29,1 proc., Tauragėje – 29 proc., Alytuje – 28,9 proc., Telšiuose – 27,1 proc. Aukšta nelegalios rinkos dalis ir Vilniuje – čia fiksuojamas 29 proc. rodiklis.

„Aukšti rodikliai skirtinguose Lietuvos miestuose rodo, kad nelegali produkcija cirkuliuoja per puikiai veikiančius, nusistovėjusius platinimo tinklus. Todėl vien tik sienų kontrolės nepakanka – reikia stiprinti kovą su nelegalia gamyba šalies viduje, sekant logistikos grandines ir prekybos kanalus“, – aiškina A. Neverauskas.

Estijoje – dramatiškas šešėlio augimas

Baltijos šalių duomenys rodo, kad falsifikatų bumas yra bendra viso regiono tendencija. Estija, ilgą laiką buvusi skaidriausia regiono šalimi, patyrė tikrą šešėlio sprogimą. Čia dėl sparčiai augusio akcizo, nelegalios rinkos dalis nuo 11 proc. (2024 m. antrąjį ketvirtį) išaugo beveik trigubai (iki 27 proc. 2026 m. antrąjį ketvirtį), o padirbtų cigarečių dalis pasiekė rekordinius 17,2 proc.

Savo ruožtu kaimyninėje Latvijoje, kur nelegalūs produktai sudaro 22,1 proc. bendros rinkos, padirbiniai užima net 17,1 proc. Tai sudaro didžiąją dalį viso Latvijos šešėlio.

„Baltijos šalių patirtis rodo, kad pernelyg daug didinami tabako gaminių akcizai veikia kaip katalizatorius nusikalstamoms grupuotėms. Sugriežtinus išorinių sienų kontrolę, nelegalus verslas akimirksniu persikėlė į ES vidų, kur klastotės gaminamos nusikalstamų grupuočių pramoniniu būdu“, – reziumuoja NTGA atstovas.

Akcizas – netiesioginis mokestis, įskaičiuotas į tabako gaminių kainą. Jį surenka valstybė, todėl už nelegalią produkciją šis mokestis į biudžetą nepatenka. Informacijos apie akcizus ir muitinės veiklą pateikia Lietuvos muitinė.

Skaičiuojama, kad dėl nemažėjančio nelegalios cigarečių rinkos masto ir augančio falsifikatų populiarumo, Lietuvos valstybės biudžetas kasmet netenka daugiau nei 95–97 mln. eurų vien tik nesurinkto akcizo mokesčio. Ekspertų teigimu, nelegalios rinkos struktūros pokyčiai rodo, kad šie praradimai gali dar labiau augti, jei nebus imtasi kompleksinių kovos priemonių šalies viduje.

Tuščių pakelių tyrimas yra vienas dažniausiai naudojamų metodų vertinant nelegalios tabako rinkos mastą – jo metu įvairiose vietose renkami tušti cigarečių pakeliai ir analizuojama jų kilmė bei apmokestinimas

Pirkti cigaretes saugiausia parduotuvėse, turinčiose teisę prekiauti tabako gaminiais. Legalūs pakeliai turi akcizo markę ir sveikatos įspėjimus lietuvių kalba, o itin žema kaina dažnai rodo neteisėtą kilmę. Apie įtartiną prekybą galima pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Viktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų) Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.