2026 m. lapkričio 4 d., trečiadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

VU pirmą kartą Lietuvoje disertacija ginama su vertimu į gestų kalbą: viešas gynimas ir kurčiųjų kūrėjų pasirodymas

VU pirmą kartą Lietuvoje disertacija ginama su vertimu į gestų kalbą: viešas gynimas ir kurčiųjų kūrėjų pasirodymas
Asociatyvi nuotrauka „VU pirmą kartą Lietuvoje disertacija ginama su vertimu į gestų kalbą: viešas gynimas ir kurčiųjų kūrėjų pasirodymas“ (Kevin Malik / Pexels)

Lapkričio 6 d. 13.00 val. Vilniaus universitete (VU) pirmą kartą Lietuvoje disertacijos gynimas vyks užtikrinant vertimą į lietuvių gestų kalbą ir tarptautinius gestus. VU Filologijos fakulteto disertantė, lietuvių gestų kalbos literatūros tyrėja Anželika Teresė gins disertaciją „Lietuvių gestų kalba: meninių tekstų raiška“. Tai – pirmasis išsamus mokslinis tyrimas, skirtas originalių lietuvių gestų kalba sukurtų meninių tekstų raiškai.

Išskirtinė gynimo dalis – kurčiųjų lietuvių gestų kalbos literatūros kūrėjų gyvas pasirodymas. Disertacijos pagrindą sudarančius kūrinius pristatys patys kurtieji autoriai, o jų atlikimus lydės aktorių Rasos Samuolytės ir Gintarės Latvėnaitės balsai bei kompozitorių Lino Rupšlaukio ir Chriso Rubenso muzika. Auditorija turės retą galimybę gestų kalbos literatūrą patirti tiesiogiai.

Disertacijos gynimas taps išskirtiniu įvykiu ne tik dėl pirmą kartą Lietuvoje užtikrinamo tokio masto į gestų kalbą vertimo bei originalios gynimo formos, bet ir dėl pačios tyrimo temos. Lietuvių gestų kalbos (LGK) meninė kūryba iki šiol išlieka mažai pažinta tiek akademinėje aplinkoje, tiek plačiojoje visuomenėje.

Tyrime nagrinėjami originalūs gestakalbių kurčiųjų sukurti ir atlikti meniniai kūriniai, kurie nėra vertimai iš žodinės lietuvių kalbos ir neturi sąsajų su žodine kalba. Tyrėja kelia klausimą: kokie požymiai lietuvių gestų kalbos tekstą paverčia meniniu? Tyrimo medžiagą sudaro 57 originalūs meniniai kūriniai ir jų perpasakojimai, surinkti 2017–2025 metais. Šiam tyrimui sukurtas naujas tokio pobūdžio tekstynas.

Disertacijoje analizuojamos globaliosios ir fonologinio lygmens metaforos, pirmą kartą tiriami neologizmų konstruktai – naujai sukurtų gestų (neologizmų) sekos, kurias vienija kinematografiškumo priemonė. Neologizmai – tai nauji, iki tol kalboje neegzistavę žodžiai ar gestai, kuriuos kalbos vartotojai sukuria naujoms reikšmėms perteikti. Kinematografiškumas gestų kalboje reiškia, kad pasakojimas kuriamas panašiai kaip filme: keičiasi vaizdo planai, vyksta priartinimai ir nutolinimai, o kūnas ir veido išraiška perteikia veiksmo vietą bei perspektyvą.

Tyrime pirmą kartą pasitelkti ir kompiuterinės regos (angl. Computer Vision) įrankiai, padėję analizuoti bei palyginti meninių kūrinių ir jų perpasakojimų veido išraiškas, kūno judesius ir kitus ne rankomis perteikiamus gestų kalbos elementus, taip pat jų simetriją ir asimetriją. Ši tyrimo dalis atlikta bendradarbiaujant su Norvegijoje dirbančiu profesoriumi Vadimu Kimmelmanu. Kompiuterinė rega – dirbtinio intelekto sritis, kurioje programos mokomos atpažinti vaizdo įrašuose matomus judesius, veido bruožus ir kūno padėtį.

Tyrimas atskleidė, kad lietuvių gestų kalbos meninė raiška kuriama ne pavienėmis priemonėmis, o jų sąveika. Svarbų vaidmenį atlieka įkūnijimas (angl. embodiment) ir vizualinis skambumas (angl. visual sonority), leidžiantys kurti daugiasluoksnes reikšmes, estetinį bei emocinį poveikį. Meniniuose tekstuose atsiskleidžia gestakalbių bendruomenei aktualios temos: kalba ir vertybės, tapatybė ir kultūrinis priklausymas, išankstinės nuostatos, pasipriešinimas, kurčiųjų patirtys ir universalūs žmogaus būties klausimai.

Nors lietuvių gestų kalbos meninei raiškai būdingi ir kitose pasaulio gestų kalbose pastebimi dėsningumai, tyrimas atskleidžia ir savitus jos bruožus.

LGK yra Lietuvos kalbinio ir kultūrinio paveldo dalis, o originalūs meniniai tekstai – svarbus gestakalbių kurčiųjų patirčių, pasaulėžiūros ir kultūrinės atminties šaltinis. Pastaraisiais metais Lietuvoje aktyviau plėtojama ir pati gestų kalbos meninė kūryba: išleista pirmoji meninių tekstų rinktinė, vykdyti tarptautiniai projektai ir kūrybinės dirbtuvės, Prezidentūroje pradėtas rengti „Poezijos pavasario“ renginys „Gyvenu ir jaučiu gestais“.

Disertacija ginama ir platesniame lietuvių gestų kalbos pripažinimo kontekste – Seimui pirmą kartą teikiamas ilgai rengtas lietuvių gestų kalbos įstatymo projektas, kuriame dėmesys skiriamas ir kalbos tvarkybai bei moksliniams tyrimams.

Įstatymo projektai Seime paprastai svarstomi keliais etapais: pirmiausia jie pristatomi, vėliau juos nagrinėja komitetai, o galutinį sprendimą priima Seimo nariai balsuodami. Daugiau apie Seimo darbą galima rasti Seimo interneto svetainėje.

Į šios disertacijos gynimą susirinks vertėjų komanda iš visos Lietuvos, o taip pat ir tarptautiniai ekspertai, kurie užtikrins vertimą iš lietuvių kalbos į lietuvių gestų kalbą ir tarptautinius gestus bei atgal. Tarp komisijos narių – ir dvi tarptautiniu mastu pripažintos gestų kalbų tyrėjos – Stokholmo universiteto profesorė Johanna Mesch ir San Paulo universiteto mokslininkė dr. Fernanda de Araújo Machado. Viešnagės Vilniuje metu mokslininkės taip pat skaitys viešas paskaitas apie gestakalbių teisių pripažinimą, gestų kalbų akademinį lygiavertiškumą ir meninę kūrybą, pristatys Suomijos ir Brazilijos patirtis. Paskaitos vyks lapkričio 5 d. 12.30 val., VU Teatro salėje. Plačiau apie paskaitas skaitykite čia.

Abu renginiai vieši ir atviri visiems.

Disertacijos viešas gynimas – tai mokslo laipsnio siekiančio asmens pristatymas, per kurį gynimo komisija užduoda klausimų, o stebėtojai gali sekti diskusiją. Daktaro disertaciją vertina komisija, į kurią paprastai įtraukiami ir kitų šalių mokslininkai.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.