Kaip paskatinti moksleivius domėtis inžinerija? Leisti jiems patiems tapti kūrėjais, eksperimentuoti ir ieškoti atsakymų į realias problemas. Būtent tokią galimybę jau dešimtmetį suteikia VILNIUS TECH programa „Ateities inžinerija“ – išskirtinė praktinio ugdymo iniciatyva, jungianti mokslą, technologijas ir kūrybiškumą. Joje dalyvaujantys moksleiviai iš visos Lietuvos savo idėjas paverčia veikiančiais projektais ir iš arti susipažįsta su inžinerijos galimybėmis.
Šiais metais „Ateities inžinerijos“ programoje dalyvavę Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos mokiniai Daumantas Kundrotas, Simas Vilkinas ir Žilvinas Jucys projekte „YouthVibe“ sukūrė triukšmo signalizatorių, kuris analizuoja triukšmo lygį mokykloje ir perspėja bendruomenę, kai jis tampa per didelis.
VILNIUS TECH konsultantas – Architektūros fakulteto Dizaino katedros doc. dr. Linas Krūgelis.
– Kas labiausiai nustebino kuriant projektą apie triukšmo signalizatorių, kuris analizuoja triukšmo lygį mokykloje ir perspėja moksleivius apie per aukštą jo lygį?
D. Kundrotas: Labiausiai nustebino pats triukšmo lygis. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mokinių keliamas triukšmas gali būti toks didelis. Taip pat nustebino galimybė jį tiksliai išmatuoti decibelais. Nors triukšmas buvo didelis, jo lygis nepasiekė tokių rodiklių, kokių tikėjausi. Kiek prisimenu, aukščiausias užfiksuotas lygis siekė apie 95 dB. Nepaisant to, tai vis tiek žmonių sveikatai žalingas triukšmas, kurį būtina mažinti.
S. Vilkinas: Prieš kurdami triukšmo signalizatorių atlikome tyrimą siekdami išsiaiškinti, ar triukšmo lygis gimnazijoje neviršija Lietuvos higienos normos (HN 33:2011) reikalavimų. Būtent šio tyrimo rezultatai mane labiausiai nustebino. Sužinojome, kad mūsų gimnazijoje per pertraukas vidutinis triukšmo lygis siekia apie 80 dB. Nuolatinis tokio lygio triukšmas vargina mokinius ir trukdo jiems susikaupti bei mokytis.
Lietuvos higienos normos nustato leistinus akustinio triukšmo ribinius dydžius visuomeninės paskirties pastatuose, tarp jų ir ugdymo įstaigose. Triukšmo lygis dažniausiai matuojamas garso lygio matuokliu, o jo rodmenys priklauso nuo patalpos dydžio, apdailos ir joje esančių žmonių skaičiaus.
Decibelas (dB) – garso stiprumo matavimo vienetas. Jo skalė logaritminė, todėl net nedidelis rodmens padidėjimas reiškia kur kas didesnę garso energiją. Ilgai veikiantis garsus triukšmas gali pabloginti susikaupimą, sukelti nuovargį, o labai stiprus – pakenkti klausai.
Ž. Jucys: Mane labiausiai nustebino programavimo kodas. Iš pradžių jis atrodė gana sudėtingas ir sunkiai suprantamas, tačiau įsigilinus paaiškėjo, kad jo veikimo principai yra visai paprasti ir logiški.
L. Krūgelis: Vertinant projektą buvo ypač džiugu matyti, kad mokiniai sėkmingai perprato esminius probleminio mąstymo ir į žmogaus poreikius orientuoto dizaino principus. Toks požiūris rodo brandų ir profesionalų problemų sprendimo supratimą. Sukurta triukšmo signalizavimo sistema yra kūrybiškas ir praktiškas sprendimas aktualiai mokinių kasdienybės problemai. Kurdami prototipą mokiniai pritaikė tarpdisciplinines žinias: pasitelkė elektroniką, jutiklius ir programavimą, taip pat taikė skaitmeninės gamybos ir prototipavimo metodus. Projektas puikiai atskleidžia, kaip skirtingų sričių žinios gali būti integruojamos kuriant inovatyvius ir realius poreikius atliepiančius sprendimus.
– Kaip įsivaizduojate šios idėjos pritaikymą ateityje?
D. Kundrotas: Manau, kad šį prietaisą būtų galima naudoti ne tik mokyklose, bet ir kitose ugdymo įstaigose ar darbovietėse. Taip pat matau galimybių jį toliau tobulinti. Pavyzdžiui, būtų galima padidinti jo skleidžiamo garso stiprumą, įdiegti mygtukus, leidžiančius reguliuoti decibelų ribą, nuo kurios prietaisas aktyvuojasi, papildyti jį kitais funkcionalumą ir patogumą gerinančiais sprendimais.
S. Vilkinas: Nors kurdami triukšmo signalizatorių pirmiausia orientavomės į jo pritaikymą mokykloje, jis galėtų būti naudojamas ir kitose vietose, kuriose įprastai kyla didelis triukšmas ir jį reikėtų riboti. Įrengti tokią sistemą visoje mokykloje būtų sudėtinga, tačiau atskiruose kabinetuose tai yra visiškai įmanoma. Šiuo metu signalizatorius kartais naudojamas mūsų gimnazijos technologijų kabinete ir padeda ugdyti mokinių sąmoningumą bei atkreipti dėmesį į triukšmo lygį.
Ž. Jucys: Manau, kad ateityje šis sprendimas galėtų būti naudojamas plačiau. Pavyzdžiui, įvairios automatizuotos ar išmaniosios mokymo sistemos galėtų pasitelkti tokią signalizaciją, kad padėtų palaikyti tvarką klasėje ir primintų mokiniams apie pernelyg didelį triukšmą.
L. Krūgelis: Ateityje ši idėja galėtų būti tiesiogiai pritaikoma mokyklų erdvėse, siekiant didinti mokymosi aplinkos komfortą ir gerinti jos kokybę. Be to, tokia sistema padėtų ugdyti mokinių sąmoningumą, skatintų atsakingiau vertinti savo elgesį ir kartu taptų naudinga priemone mokytojams dirbant su aktyvesnėmis klasėmis.
– Kokia viena technologija labiausiai pakeis miestus per artimiausius 20 metų?
D. Kundrotas: Šiandien, kai naujos technologijos atsiranda viena po kitos, o esamos sparčiai tobulėja, išsirinkti vieną yra gana sunku. Vis dėlto greičiausiai pasirinkčiau dirbtinį intelektą. Galbūt tai skamba kiek banaliai, tačiau, mano manymu, tai yra vienas reikšmingiausių technologinių pasiekimų. Tinkamai pritaikytas DI ateityje gali neatpažįstamai pakeisti miestus ir jų veikimą.
S. Vilkinas: Manau, kad per artimiausius 20 metų DI taps neatsiejama miestų valdymo dalimi. Jis galės prognozuoti ir realiuoju laiku valdyti eismo srautus, taip mažindamas spūstis. Taip pat jisI padės tiksliau numatyti pastatų energijos ir vandens poreikį, nukreipti atsinaujinančios energijos perteklių ten, kur jo labiausiai reikia. Nors jo veiklos galbūt tiesiogiai nepastebėsime, gebėjimas greitai reaguoti į nuolat kintančias situacijas padės miestams tapti efektyvesniems ir tvaresniems.
Ž. Jucys: Manau, kad didžiausią įtaką ateities miestams turės DI. Jis galėtų padėti miestams tapti saugesniems, spartinti statybų ir projektavimo procesus, efektyviau valdyti įvairias miesto sistemas. Pavyzdžiui, DI galėtų analizuoti vaizdo kamerų duomenis ir padėti atsakingoms tarnyboms greičiau pastebėti galimus pažeidimus ar pavojingas situacijas. Taip pat architektai galėtų greičiau rengti ir tobulinti pastatų projektus. Vis dėlto ši technologija dar nėra pakankamai išvystyta, todėl kol kas pasitaiko klaidų ir jos galimybės dar nėra visiškai išnaudojamos.
L. Krūgelis: Manau, kad ateities miestus labiausiai pakeis ne viena konkreti technologija, o skirtingų technologijų sąveika. DI, veikiantis kartu su autonominėmis transporto priemonėmis, gali iš esmės pakeisti tai, kaip miestai atrodo ir funkcionuoja. Tikėtina, kad keisis žmonių judėjimo įpročiai, darbo pobūdis ir kasdienės paslaugos. Efektyvesnis išteklių valdymas ir išmanūs sprendimai leistų kurti žalesnius, patogesnius ir gyventojams draugiškesnius miestus.
Daugiau apie „Ateities inžineriją“ rasite čia.
