Šilumos gamybai naudotas smėlis šiemet pradėjo antrą gyvenimą Vilniaus gatvėse – miesto tvarkymo bendrovė „Grinda“ jį panaudojo šaligatvių remontui. Kovo mėnesį su miesto energetikos ekosistemos bendrove „Gijos“ pradėto bendradarbiavimo rezultatas – beveik 90 tonų pakartotinai panaudoto smėlio ir sutvarkyta apie 200 kv. metrų šaligatvių.
Kol leidžia oro sąlygos, remonto darbai dar tęsiasi, todėl iki sezono pabaigos šie skaičiai turėtų augti.
„Pirmojo sezono rezultatai rodo, kad sprendimas veikia praktiškai – medžiaga tinkama darbams ir gali pakeisti dalį perkamo smėlio. Naudą gauna abi miesto įmonės: vienai mažėja utilizavimo, kitai – žaliavų įsigijimo poreikis. Todėl šį bendradarbiavimą planuojame tęsti“, – sako „Grindos“ direktorius Jonas Davidavičius. Pasak jo, kai vienos miesto įmonės veikloje susidaranti medžiaga gali būti panaudota kitos įmonės darbams, verta pirmiausia ieškoti tokio sprendimo, kuris atneša ir ekonominę, ir aplinkosauginę naudą miestui.
Vilniaus 2-ojoje termofikacinėje elektrinėje naudojamas smėlis ilgainiui praranda šilumos gamybai reikalingas savybes, tačiau išlieka tinkamas kitoms reikmėms. Kasmet susidaro apie 1 500 tonų tokio smėlio. Anksčiau jis būdavo perduodamas utilizuoti, o šiemet dalį medžiagos pradėjo naudoti „Grinda“.
Elektrinėse smėlis dažnai naudojamas kaip šilumos nešėjas verdančiojo sluoksnio katiluose: kaitinamas jis padeda tolygiai sudeginti kurą. Pakartotinis medžiagų naudojimas yra viena iš žiedinės ekonomikos principų, kai atliekos virsta žaliava.
Smėlio tinkamumas šaligatvių remontui patvirtintas laboratoriniais tyrimais. Nustatyta, kad medžiaga neturi netinkamų priemaišų, atitinka darbams keliamus reikalavimus ir gali būti naudojama be papildomo paruošimo.
Šaligatvių remontui smėlis dažniausiai naudojamas kaip pagrindo ir pakloto sluoksnis po trinkelėmis ar plytelėmis, todėl svarbu, kad jis būtų švarus ir tolygiai sutankinamas.
Viktorija VaičiukynienėViktorija Vaičiukynienė – žurnalistė, rašanti apie Vilniaus kasdienybę per maistą, turgus, kavines ir mažuosius verslus. Ji tiki, kad miestą geriausiai pažinsi ne muziejuje, o prie prekystalio, kavinės baro ar šeimos virtuvėje.Istorija:Viktorija gimė 1985 m. Alytuje, o į Vilnių atvyko aštuoniolikos, studijuoti. Pirmą savaitę ji pasiklydo Senamiestyje ir atsidūrė Halės turguje, kur senyva pardavėja jai paaiškino, kaip atskirti tikrą kaimišką sūrį nuo pirktinio. Tas pokalbis, pasak jos, buvo pirmasis interviu, nors tada ji dar nežinojo, kad taps žurnaliste.Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, o studijų metais dirbo padavėja keliose Senamiesčio kavinėse. Ten pamatė miestą iš kitos pusės: kaip keičiasi lankytojai, kaip užsidaro ir atsidaro vietos, kaip savininkai kovoja dėl išlikimo. Pirmuosius tekstus rašė tinklaraštyje apie Vilniaus kavines, kurį skaitė vos keli šimtai žmonių, kol vieno žurnalo redaktorė pasiūlė jai nuolatinę skiltį.Per tuos metus Viktorija tapo viena labiausiai atpažįstamų sostinės gyvenimo būdo žurnalisčių. Jos neįdomūs brangių restoranų reitingai; ji rašo apie šeimų valdomas valgyklėles, turgaus prekeivius, imigrantų atidarytas virtuves ir vietas, kurios gyvuoja dešimtmečius be jokios reklamos. Pastaraisiais metais daug rašo apie tai, kaip naujieji vilniečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Indijos ar Sakartvelo keičia miesto skonį.Pavardę Vaičiukynienė ji gavo ištekėjusi, bet redakcijose ją vis dar kartais vadina tiesiog „Viktorija iš Halės“.Temos, kurioms ji ištikima:Vilniaus turgūs ir jų žmonės (Halės, Kalvarijų, Gariūnų)
šeimos verslai, kavinės ir valgyklos, kurios išgyvena dešimtmečius
migracija ir naujosios miesto virtuvės
maisto istorija: ką vilniečiai valgė prieš šimtą metų ir ką valgo dabarAsmeniškai: Viktorija gyvena Naujamiestyje su vyru ir dukra, šeštadienio rytus leidžia Kalvarijų turguje, o jos virtuvėje yra lentyna su daugiau nei šimtu senų lietuviškų receptų knygų, supirktų antikvariatuose.
