Miesto tvarkymo bendrovė „Grinda“ atnaujino vieną iš sostinės tautinės tapatybės ir pasipriešinimo okupacijai simbolių. Ant Trijų kryžių kalno esantis 110 metų istoriją menantis, 12 metrų aukščio Trijų kryžių paminklas po mėnesį trukusių tvarkymo darbų vėl tapo ryškiai baltas.
„Paskutinį kartą Trijų kryžių paminklas buvo atnaujintas prieš aštuonerius metus. Per šį laiką oro sąlygos paliko matomų žymių ant paminklo paviršių, todėl atnaujinimo darbai buvo būtini. Kartu su Vilniaus miesto savivaldybe siekėme, kad vienas svarbiausių sostinės simbolių vėl atrodytų taip, kaip dera tokios reikšmės objektui“, – sako „Grindos“ veiklų valdymo grupės vadovas Matas Milius.
Atnaujinant paminklą buvo sutvarkyti įtrūkimai ir vietomis atšokęs tinkas. Po remonto darbų paminklo paviršiai buvo nugruntuoti ir perdažyti, taip užtikrinant geresnę jų apsaugą nuo atmosferos poveikio ir tolesnio dėvėjimosi. Dėl darbų ir pastolių montavimo buvo ribojamas lankytojų priėjimas. Gruntas yra pirmasis dangos sluoksnis, kuris pagerina dažų sukibimą su paviršiumi, o pastoliai leidžia saugiai dirbti aukštyje.
Trijų Kryžių paminklas pastatytas iš gelžbetonio 1916 m. pagal žymaus architekto ir skulptoriaus Antano Vivulskio projektą. Sovietų valdžios nurodymu 1950 m. jis buvo susprogdintas, o paminklo nuolaužos užkastos. 1989 m. atstatyti Trys Kryžiai šiandien simbolizuoja laisvę, istorinę atmintį ir tautos atsparumą okupacijai.
Trijų kryžių kalnas yra Kalnų parko dalis, o į jį veda pėsčiųjų takai, todėl paminklą patogu apžiūrėti pasivaikščiojimo metu. Iš kalno atsiveria sostinės panorama.
Viktoras ŽukauskasViktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų)
Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai
didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko
sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.
