2026 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Per Vėlines Vilnius ir Kaunas ištuštėjo penktadaliu: kur lietuviai keliavo per rudens atostogas

Per Vėlines Vilnius ir Kaunas ištuštėjo penktadaliu: kur lietuviai keliavo per rudens atostogas
Asociatyvi nuotrauka „Per Vėlines Vilnius ir Kaunas ištuštėjo penktadaliu: kur lietuviai keliavo per rudens atostogas“ (dumitru bumbu / Pexels)

Lapkričio pradžioje lietuvių kelionių maršrutai gerokai pasikeitė. Kol vieni per Vėlines traukė į gimtines, kiti išsiruošė atostogauti svetur. Kai kuriose Lietuvos vietovėse žmonių susirinko gerokai daugiau nei įprastai, o užsienyje išryškėjo netikėti kelionių pasirinkimai. „Tele2“ klientų duomenys atskleidžia, kur lietuviai keliavo labiausiai ir kurios kryptys šį rudenį nustebino.

Per Vėlines didmiesčiai ištuštėjo

Lapkričio 1-ąją į keliones po Lietuvą leidosi gerokai daugiau žmonių nei įprastą sekmadienį. Maždaug kas penktas tądien buvo išvykęs iš savo miesto ar rajono.

Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo diena, kai tradiciškai lankomos kapinės, uždegamos žvakės. Prieš šventę keliuose dažniausiai padidėja eismo intensyvumas, todėl kelionei verta numatyti daugiau laiko ir pasitikrinti eismo sąlygas.

Vilniuje ir Kaune tądien žmonių buvo maždaug penktadaliu mažiau, nei šiuose miestuose gyvena. Įprastą sekmadienį šis skirtumas siekia vos apie 6 proc. Tuo metu Ignalinos, Lazdijų ir Varėnos rajonuose žmonių susirinko gerokai daugiau nei yra vietos gyventojų.

Tačiau lietuviai į gimtuosius kraštus vyko ne tik trumpam. Vėlinių sekmadienio naktį ne namuose nakvojo beveik tris kartus daugiau žmonių nei įprastą sekmadienį. Be to, beveik kas penkta tą savaitę prasidėjusi kelionė po Lietuvą truko bent tris naktis.

„Vėlinių laikotarpiu matome ne tik išaugusį žmonių judėjimą iš didmiesčių į regionus, bet ir pasikeitusią kelionių trukmę. Tai rodo, kad daugelis neapsiriboja vien kapinių aplankymu. Tikėtina, kad žmonės pasinaudoja proga ilgiau pabūti su artimaisiais ar aplankyti gimtuosius kraštus“, – sako „Tele2“ klientų išlaikymo ir analitikos vadovė Inga Rudinskaitė.

Egipto populiarumas šovė į viršų, o Turkijoje išryškėjo netikėtas pokytis

Tuo pat metu, per Vėlinių savaitgalį, daugelis lietuvių išvyko ir į užsienį. Per mokinių rudens atostogas svetur vienu metu buvo vidutiniškai ketvirtadaliu daugiau keliautojų nei įprastą spalio savaitę.

Sparčiausiai populiarėjanti kryptis buvo Egiptas. Čia lietuvių skaičius išaugo daugiau nei tris kartus, o devyni iš dešimties keliavo į Hurgadą. Dažniausia kelionės trukmė – aštuonios dienos.

Keliaujant už Lietuvos ribų, į Egiptą ar Turkiją reikia galiojančio paso, o į Lenkiją ir Latviją – paso arba asmens tapatybės kortelės. Dokumentų galiojimą naudinga patikrinti iš anksto. Informacijos apie kelionių sąlygas teikia Užsienio reikalų ministerija.

Gerokai daugiau dėmesio sulaukė ir Kanarų salos. Per mokinių atostogas jose viešėjo beveik kas ketvirtas į Ispaniją keliavęs žmogus, nors įprastai spalį – tik maždaug kas dvyliktas.

Įdomių pokyčių užfiksuota ir Turkijoje. Nors bendras keliautojų į šią šalį skaičius sumažėjo beveik 40 proc., Stambule lietuvių padaugėjo daugiau nei trečdaliu.

„Rudens atostogų duomenys aiškiai parodo, kaip keičiasi kelionių pobūdis pasibaigus vasarai. Ieškantys šilumos renkasi Egiptą ar Kanarų salas, tačiau Turkijos pavyzdys rodo ir kitą tendenciją – mažėjant susidomėjimui paplūdimio poilsiu, populiarėja pažintinės kelionės į miestus. Stambulas yra geras tokio pokyčio pavyzdys“, – aiškina I. Rudinskaitė.

Atostogoms tiko ir kaimyninė Lenkija

Vis dėlto daugiausia lietuvių užsienyje keliavo ne į šiltuosius kraštus. Populiariausios kryptys buvo kaimyninės Lenkija ir Latvija.

Per mokinių atostogas lietuvių srautas į Lenkijoje esantį „Suntago“ vandens parką išaugo daugiau nei dvigubai. Beveik 70 proc. daugiau keliautojų nei įprastai patraukė ir į Zakopanę bei Tatrų kalnus.

Zakopanė – Lenkijos kalnų kurortas prie Tatrų, o „Suntago“ – vienas didžiausių vandens parkų Vidurio Europoje. Į Lenkiją automobiliu keliaujama be pasienio patikros, nes abi šalys yra Šengeno erdvėje.

Poilsiautojų pagausėjimą pajuto ir Lietuvos kurortai – Birštonas, Druskininkai bei Neringa.

„Šie duomenys rodo, kad mokinių atostogos nebūtinai reiškia savaitę užsienio kurorte. Kaimyninės šalys išlieka patrauklios dėl galimybės keliauti automobiliu, o vandens parkai, kalnų kurortai ir SPA poilsis leidžia išnaudoti net kelias laisvas dienas. Matome, kad lietuviai renkasi labai skirtingus poilsio būdus“, – pastebi I. Rudinskaitė.

Analizė atlikta remiantis apibendrintais ir nuasmenintais „Tele2“ klientų mobiliojo ryšio tinklo duomenimis. Vėlinių ir mokinių rudens atostogų laikotarpis lygintas su įprastomis ankstesnių savaičių kelionių tendencijomis.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.