Neeilinė Vilniaus apskrities policijos kriminalistų operacija: po kratų automobiliuose, namuose ir slėptuvėse miškuose sulaikyti trys asmenys, rastas vienas didžiausių šalyje kanapių kiekis, pavojingi psichotropai ir kovinis ginklas.
Šių metų lapkričio 3 d. Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai smogė šešėliniam narkotikų platinimo tinklui. Nuoseklaus ir kruopščiai suplanuoto tyrimo metu Vilniuje bei Šiauliuose neutralizuoti trys asmenys, įtariami neteisėtu disponavimu labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu.
Operacijos metu atliktos kratos atskleidė įspūdingą nusikalstamos veikos mastą – pareigūnai išėmė vieną didžiausių kanapių siuntų Lietuvos istorijoje: apie 130 kg kanapių, apie 3,5 kg itin pavojingos psichotropinės medžiagos 3-chlormetkatinono (3-CMC), žinomos „kristalo“ pavadinimu; kovinį ginklą su šaudmenimis.
Draudžiamos medžiagos buvo slepiamos ne tik automobiliuose ar namuose, bet ir iš anksto paruoštose slėptuvėse – miškinguose vietovėse, kur, kaip įtariama, vyko narkotikų perdavimai.
Teismas visiems trims sulaikytiesiems skyrė griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Suėmimas yra kardomoji priemonė: žmogus laikomas kalėjime iki teismo, kad nesislapstytų, netrukdytų tyrimui ir nepadarytų naujų nusikaltimų; tai dar nereiškia, kad kaltė įrodyta.
Ikiteisminis tyrimas atliekamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 3 d. (Neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu) ir 253 str. 1 d. (Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis). Už šiuos nusikaltimus įtariamiesiems gresia laisvės atėmimas nuo 10 iki 15 metų.
Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras.
Apie įtariamus narkotikų platinimo atvejus galima pranešti policijai: policija.lrv.lt.
Monika KazlauskaitėMonika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai)
sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai
miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai
viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.
