Dar ne žiema, bet reaguodami į vėstančius orus ir galimas sudėtingesnes eismo sąlygas, nuo šios nakties pradėsime budėti ištisomis paromis visą žiemos sezoną.
Jau artėjančią naktį Vilniuje gali formuotis slidūs dangų paviršiai. Mūsų gatvių būklės stebėjimo sistema rodo, kad vietomis dangų temperatūra gali nukristi iki 0 °C ar žemiau.
Tokiomis sąlygomis gali formuotis plikledis – plonas ir beveik nematomas ledo sluoksnis, susidarantis dėl įvairių priežasčių: nuo lietaus vandens ar rasos iki ore esančios drėgmės.
Lapkritį dangos greičiausiai atšąla ant tiltų ir viadukų, todėl šiose vietose slidumo tikimybė yra didesnė. Tiltai ir viadukai greičiau atšąla todėl, kad juos šaltas oras veikia ne tik iš viršaus, bet ir iš apačios, o žemė jų nešildo.
Tai dar nereiškia, kad jau dabar valysime ar barstysime gatves. Tai reiškia, kad esame pasirengę operatyviai reaguoti, jei judėjimo sąlygos mieste staiga keistųsi.
Matydami didelę plikledžio riziką, naudosime antiledodaros tirpalą, kuris apsaugo nuo ledo susidarymo. Antiledodaros tirpalas paprastai barstomas dar prieš susidarant ledui, todėl jis veikia kaip prevencinė priemonė.
Situaciją visą parą stebime pasitelkdami gatvėse įrengtus dangos būklės daviklius ir kritulių stotis, todėl galime ne tik greitai reaguoti į besikeičiančias sąlygas, bet ir numatyti jas iš anksto.
Plikledis pavojingas tuo, kad kelias gali atrodyti tiesiog drėgnas, todėl vairuotojams ir pėstiesiems verta būti atidiems, ypač tiltuose bei viaduktuose.
Monika KazlauskaitėMonika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai)
sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai
miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai
viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.
