Per pirmuosius devynis šių metų mėnesius didžiausia šalies vandentvarkos bendrovė „Vilniaus vandenys“ įrengė ir modernizavo 22,5 km vandentiekio ir nuotekų tinklų, visi šie tinklai jau įrengti ir yra naudojami. Į šių tinklų plėtrą ir atnaujinimą bendrovė šiemet jau investavo 9,2 mln. Eurų (be PVM). „Vilniaus vandenys“ yra savivaldybei priklausanti bendrovė, tiekianti geriamąjį vandenį ir tvarkanti nuotekas.
„Siekiame atliepti miesto plėtros poreikius tiek šiuo laikotarpiu, tiek vertinant ateities perspektyvą. Dalis baigtų darbų skirta esamiems tinklams atnaujinti, kad jie atitiktų poreikius, veiktų patikimiau, mažėtų avarijų rizika, kita dalis – būtina naujų tinklų plėtra augant miestui“, – sako „Vilniaus vandenų“ vadovas Saulius Savickas.
2025 metais per tą patį laikotarpį buvo įrengta 21,5 km vandentiekio ir nuotekų tinklų.
Didesnės apimties darbus „Vilniaus vandenys“ šiemet vykdė Kalnėnų rajone, Jeruzalės, Ateities, Upės, Prūsų, Justiniškių, Santariškių, Narimanto, Trakų, Barboros Radvilaitės, Maironio, Narbuto, Rutkausko, Didlaukio gatvėse ir kitose Vilniaus vietose.
Bendrovės atstovai teigia, kad 2026 m. sausio–rugsėjo mėnesiais sudarytos 3183 naujos privačių ir juridinių klientų sutartys.
Norint prisijungti prie vandentiekio ar nuotekų tinklų, paprastai reikia sudaryti sutartį su vandens tiekėju ir gauti prisijungimo sąlygas.
Iš viso bendrovė šiuo metu aptarnauja daugiau nei 600 tūkst. gyventojų.
Viktoras ŽukauskasViktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų)
Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai
didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko
sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.
