Kai miestas susiduria su neįveikiamomis užduotimis, rankoves atsiraitojame mes. Šią savaitę iš Neries ištraukėme maždaug 5 metrų ilgio ir apie toną sveriantį metalinį vamzdį. Tai sudėtingiausias radinys, su kuriuo teko susidurti jau antrus metus iš eilės „Darnu Group“ iniciatyva Nerį nuo atliekų valantiems narams.
Vamzdis aptiktas tokioje upės vietoje, prie kurios sunkioji technika negalėjo privažiuoti nuo kranto. Todėl sutikome padėti ir į pagalbą pasitelkėme mažos grimzlės baržą su gerve.
„Šią užduotį apsunkino tai, kad negalėjome iškelti radinio jo aptikimo vietoje. Todėl vamzdį teko tempti iki Valakampių I-ojo paplūdimio, kur jį saugiai iškėlėme į krantą“, – sako „Grindos“ Veiklų valdymo grupės vadovas Matas Milius.
Pasak jo, visa operacija truko apie dvi valandas. Vertiname, kad vamzdžiui gali būti apie 40 metų, o į Nerį jis greičiausiai pateko dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Dabar radinys saugomas „Grindos“ teritorijoje, o vėliau bus utilizuotas kartu su kitomis juodojo metalo atliekomis. Juodasis metalas – geležies ir plieno atliekos, jos perdirbamos lydant, todėl tokios atliekos nepatenka į sąvartyną.
Neištrauktas iš upės vamzdis ilgainiui galėjo kelti problemų. Metalui rūdijant į vandenį patenka jo oksidai, o nukritus vandens lygiui toks didelis objektas gali tapti kliūtimi ir kelti pavojų plaukiojantiems upe.
„Darnu Group“ planuoja išvalyti visą Neries atkarpą, tekančią per Vilnių – iš viso 24 kilometrus. Praėjusiais metais narai iškėlė daugiau nei 2 tonas šiukšlių ir išvalė upės ruožą nuo Baltojo tilto iki Lazdynų tilto.
Upėje aptikę pavojingų ar didelių daiktų, gyventojai neturėtų bandyti jų patys traukti, o apie radinį verta pranešti savivaldybei ar aplinkos apsaugos institucijoms, pavyzdžiui, vilnius.lt.
Viktorija VaičiukynienėViktorija Vaičiukynienė – žurnalistė, rašanti apie Vilniaus kasdienybę per maistą, turgus, kavines ir mažuosius verslus. Ji tiki, kad miestą geriausiai pažinsi ne muziejuje, o prie prekystalio, kavinės baro ar šeimos virtuvėje.Istorija:Viktorija gimė 1985 m. Alytuje, o į Vilnių atvyko aštuoniolikos, studijuoti. Pirmą savaitę ji pasiklydo Senamiestyje ir atsidūrė Halės turguje, kur senyva pardavėja jai paaiškino, kaip atskirti tikrą kaimišką sūrį nuo pirktinio. Tas pokalbis, pasak jos, buvo pirmasis interviu, nors tada ji dar nežinojo, kad taps žurnaliste.Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, o studijų metais dirbo padavėja keliose Senamiesčio kavinėse. Ten pamatė miestą iš kitos pusės: kaip keičiasi lankytojai, kaip užsidaro ir atsidaro vietos, kaip savininkai kovoja dėl išlikimo. Pirmuosius tekstus rašė tinklaraštyje apie Vilniaus kavines, kurį skaitė vos keli šimtai žmonių, kol vieno žurnalo redaktorė pasiūlė jai nuolatinę skiltį.Per tuos metus Viktorija tapo viena labiausiai atpažįstamų sostinės gyvenimo būdo žurnalisčių. Jos neįdomūs brangių restoranų reitingai; ji rašo apie šeimų valdomas valgyklėles, turgaus prekeivius, imigrantų atidarytas virtuves ir vietas, kurios gyvuoja dešimtmečius be jokios reklamos. Pastaraisiais metais daug rašo apie tai, kaip naujieji vilniečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Indijos ar Sakartvelo keičia miesto skonį.Pavardę Vaičiukynienė ji gavo ištekėjusi, bet redakcijose ją vis dar kartais vadina tiesiog „Viktorija iš Halės“.Temos, kurioms ji ištikima:Vilniaus turgūs ir jų žmonės (Halės, Kalvarijų, Gariūnų)
šeimos verslai, kavinės ir valgyklos, kurios išgyvena dešimtmečius
migracija ir naujosios miesto virtuvės
maisto istorija: ką vilniečiai valgė prieš šimtą metų ir ką valgo dabarAsmeniškai: Viktorija gyvena Naujamiestyje su vyru ir dukra, šeštadienio rytus leidžia Kalvarijų turguje, o jos virtuvėje yra lentyna su daugiau nei šimtu senų lietuviškų receptų knygų, supirktų antikvariatuose.
