2026 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilniuje želdinius žiemą saugos 35 km tvorelių ir skydų, parkuose valys tik 2 m pločio takus

Vilniuje želdinius žiemą saugos 35 km tvorelių ir skydų, parkuose valys tik 2 m pločio takus
Asociatyvi nuotrauka „Vilniuje želdinius žiemą saugos 35 km tvorelių ir skydų, parkuose valys tik 2 m pločio takus“ (Toni Reed / Unsplash)

Siekdama apsaugoti miesto želdinius žiemos metu, Vilniaus miesto tvarkymo bendrovė „Grinda“ įrengia daugiau kaip 35 km apsauginių skydų ir tvorelių. Šį sezoną jų ilgis bus apie 2 km didesnis nei pernai. Šios apsaugos padeda medžiams ir krūmams lengviau peržiemoti.

„Matome, kad jautriausiose vietose apsaugos padeda sumažinti želdinių kontaktą su druskomis, sniego mase, purvu ir kitais nepalankiais žiemos veiksniais. Šią praktiką tęsiame ten, kur jos labiausiai reikia – tai padeda saugoti miesto žaliąją infrastruktūrą“, – sako „Grindos“ veiklų valdymo grupės vadovas Matas Milius.

Daugiausia apsauginių tvorelių montuojama šalia važiuojamosios dalies, kur augalams kyla didžiausia rizika. Prioritetas teikiamas naujai pasodintiems medžiams ir krūmams, taip pat želdiniams intensyvaus eismo gatvėse bei palei pėsčiųjų ir dviračių takus

„Miesto želdiniams žiema yra vienas didžiausių išbandymų. Druskos, sniego sankaupos, nuolatiniai temperatūrų svyravimai, purvino sniego tirpsmo vanduo ypač veikia prie gatvių augančius medžius ir krūmus, o jų pažeidimai dažnai išryškėja tik atėjus pavasariui. Todėl svarbu iš anksto mažinti jiems kylančias rizikas. Apsauginės tvorelės, mechaninis takų valymas, prioritetas valymui ir slidumą mažinančių medžiagų naudojimas pagal poreikį padeda išsaugoti sveikesnius miesto želdinius bei užtikrinti geresnes sąlygas jiems augti“, – sako Vilniaus savivaldybės vyriausioji ekologė Vaiva Marozienė.

Nors želdinių būklę mieste lemia ir bendras oro bei dirvožemio užterštumas, temperatūrų svyravimai ir ekstremalios oro sąlygos, „Grindos“ atlikti matavimai rodo, kad apsaugotose vietose druskų kiekis grunte būna beveik dvigubai mažesnis. Druskos, kuriomis barstomi keliai ir šaligatviai, kaupiasi dirvožemyje, sutrikdo augalų vandens ir maisto medžiagų įsisavinimą, todėl pažeidimai dažnai išryškėja tik pavasarį, kai medžiai pradeda želti.

Želdinių apsauga neapsiriboja tik fizinėmis tvorelėmis. „Grinda“ nuolat ieško alternatyvų druskai, testuoja efektyvesnius mechaninio valymo būdus ir diegia sprendimus, padedančius mažinti neigiamą žiemos priežiūros poveikį aplinkai.

Viena svarbiausių šio sezono krypčių – didesnis dėmesys mechaniniam pėsčiųjų takų valymui ir slidumą mažinančių priemonių naudojimui tik pagal poreikį, t. y. esant sausam ir puriam sniegui prioritetą skiriant valymui. Be to, pasirinktuose miesto parkuose bus valomi tik 2 m praėjimai, tam tikruose skveruose didelio snygio metu – 4 m praėjimai. Taip pat bus optimizuojama platesnių nei 3 metrų šaligatvių priežiūra: jie bus valomi visu pločiu, tačiau barstoma tik viena pusė.

Mechaninis valymas reiškia sniego šalinimą technika ar šepečiais, o ne jo tirpdymą druska. Tai ypač veiksminga, kol sniegas dar sausas ir purus, o sutrypus ar sudrėkus jis virsta slidžia pluta.

Tokiu būdu siekiama ne tik užtikrinti saugų judėjimą mieste, bet ir dar labiau sumažinti neigiamą poveikį želdiniams bei dirvožemiui.

Kur ir kaip tvarkomos Vilniaus gatvės bei viešosios erdvės, galima pasidomėti miesto savivaldybės svetainėje: vilnius.lt.

Viktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų) Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.