2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Helovino naktį Vilniaus senamiestyje – šventųjų eisena su žibintais: spalio 31 d. 16 val.

Helovino naktį Vilniaus senamiestyje – šventųjų eisena su žibintais: spalio 31 d. 16 val.
Asociatyvi nuotrauka „Helovino naktį Vilniaus senamiestyje – šventųjų eisena su žibintais: spalio 31 d. 16 val.“ (Michael_Pointner / Pixabay)

Šventieji vėl išeina į Vilniaus gatves! Spalio 31 d., kai vieni įžiebs žvakes moliūgų pilvuose ir vilksis pabaisų kostiumus, kiti žibins žibintus ir matuosis šventųjų aureoles. Vilniaus arkikatedros šeimos jau antrą kartą kviečia į šviesos procesiją ir Visų Šventųjų šventę „Būk šviesa pasauliui!“, kviesdamos ne gąsdinti, o liudyti šviesą.

„Šventumas nėra tamsus ar niūrus dalykas – jis kupinas vilties, meilės ir džiaugsmo. Renginio tikslas – kviesti šeimas, jaunimą, visus žmones autentiškai švęsti šventumą, kurti šviesos, džiaugsmo tradiciją, be siaubo ir tamsos, nes jų ir taip pilnas pasaulis“, – tikina organizatoriai.

Gali atrodyti, kad Visų Šventųjų šventė „Būk šviesa pasauliui!“ tėra graži žibintų procesija ar linksma šventė vaikams, pakeičianti Helovino siaubus. Tačiau, anot Vilniaus arkikatedros kunigo Deivido Stankevičiaus, šioje eisenoje už kostiumų slypi kur kas gilesnė mintis:

„Ši procesija galėtų padėti prisiminti svarbiausius egzistencinius klausimus: dėl ko gyvename, kur keliaujame ir koks mūsų galutinis tikslas“. Pasak kunigo, šis tikslas – tai amžinoji laimė su Dievu, kurios galime pradėti ragauti jau šiame gyvenime.

Vis dėlto žmonės neretai atidėlioja tikėjimo kelionę, manydami, kad pirmiausia turi tapti geresni, šventesni ar verti Dievo draugystės. Kunigas perspėja, kad toks mąstymas gali tapti spąstais, neleidžiančiais žengti pirmojo žingsnio. „Dievui nereikia tobulų, Jo draugystės jau „užsitarnavusių“ žmonių. Priešingai – Jis kviečia mus ateiti tokius, kokie esame, kad su Jo pagalba taptume geresni“, – primena kunigas.

Pernai Arkikatedros šeimų bendruomenė pirmą kartą išėjo į Vilniaus gatves nešina žibintais ir pasipuošusi šv. Kazimiero, šv. Teresės Avilietės, šv. Teresėlės ir kitų šventųjų kostiumais. Ne vienas praeivis atsigręžė, išvydęs tokį reginį. Juk spalio 31-ąją įprasta sutikti raganas ar vaiduoklius, o ne būrį šventųjų! Kun. Deividas pripažįsta, kad išeiti į gatves ir viešai liudyti tikėjimą nėra lengva. Vis dėlto jis įsitikinęs – šiandien ypač svarbu priminti, kad visi esame pašaukti šventumui.

Visi Šventieji – džiaugsmui, Vėlinės – maldai

Lietuviams įprasta lapkričio pradžioje lankyti artimųjų kapus ir uždegti žvakeles. Tūlas katalikas žino, kad už mirusiuosius meldžiamės per Vėlines, lapkričio 2-ąją. O štai diena prieš ją – lapkričio 1-oji – skirta džiaugtis. Per Visus Šventuosius prisimename ne tik tuos, kurie jau pasiekė amžinąją laimę su Dievu, bet ir savo pačių pašaukimą šventumui. Juk šventumas – ne išrinktųjų privilegija, o kiekvieno krikščionio gyvenimo tikslas. Visų Šventųjų diena Lietuvoje yra ir valstybės pripažinta poilsio diena, todėl dažnai tą dieną lankomi kapinės.

Kun. Deividas sako, kad nėra didelė klaida abi dienas lankyti kapus ir melstis už mirusiuosius. Vis dėlto Visų Šventųjų ir Vėlinių prasmė skiriasi: vieną dieną džiaugiamės jau pasiekusiais amžinąją laimę, o kitą – meldžiamės už mirusiuosius, vildamiesi, kad ir jie ją pasieks.

„Visi šventieji jau džiaugiasi Dievo karalystėje. Mes viliamės, kad mūsų mirę artimieji yra prisijungę prie šventųjų, bet, to nežinodami, rodome jiems savo meilę melsdamiesi už juos“, – aiškina kunigas.

Šventųjų eisena Vilniaus senamiestyje

Į renginį „Būk šviesa pasauliui“ Vilniaus arkikatedros šeimų bendruomenė kviečia Visų Šventųjų išvakarėse (spalio 31 d.) 16 val. Šv. Kazimiero koplyčioje. Šv. Kazimiero koplyčia – viena žymiausių Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčių, kurioje saugomos Lietuvos globėjo šv. Kazimiero relikvijos.

Po maldos dalyviai leisis į eiseną nuo Vilniaus arkikatedros bazilikos iki Visų Šventųjų bažnyčios. Čia šventė tęsis: bus aukojamos šv. Mišios, vyks konferencija, šlovinimas, atskira programa vaikams, dalyviai bus kviečiami pasivaišinti.

Organizatoriai kviečia į eiseną atsinešti žibintą – galbūt net pačių pasigamintą, mėgstamo šventojo atributą ar pasipuošti šventojo drabužiais. Kartu jie pabrėžia, kad šių atributų neturėjimas nėra kliūtis dalyvauti šventėje.

Eisenoje su vaikais saugiau naudoti elektrinį žibintą vietoje žvakės su atvira liepsna: minioje ir apsirengus lengvų audinių kostiumą ugnis kelia didesnį pavojų. Vėlyvą rudenį vakarais Vilniuje vėsu, todėl po kostiumu verta vilkėti šilčiau.

Renginio programa https://katedra.lt/site/files/file/2026/Pasaulio%20sviesa.jpg

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.