Naujosios atramos projektuojamos kaip daugiafunkcės konstrukcijos, todėl jų reikės mažiau, o projekto poveikis aplinkai bus mažesnis. Numatomas jų tarnavimo laikas siekia apie 30 metų. Modulinė konstrukcija leis pažeistas atramas pakeisti neardant pamatų, o antikorozinė apsauga bus pritaikyta eksploatacijai žiemos sąlygomis ir veikiant kelių barstymui naudojamai druskai. Išmontuotos senosios atramos bus perduotos perdirbti kaip metalo laužas. Modulinė konstrukcija reiškia, kad atramą sudaro atskiros dalys, todėl pažeistą dalį galima pakeisti nekeičiant visos atramos.
„Vilniaus apšvietimas“ prižiūri ir vysto sostinės apšvietimo infrastruktūrą bei visą viešojo apšvietimo tinklą aprūpina iš atsinaujinančių energijos išteklių pagaminta elektros energija. Įgyvendindama platesnę technologinės modernizacijos programą, bendrovė jau integravo 478 elektromobilių įkrovimo stoteles į apšvietimo atramas ir atnaujina pasenusią įrangą, siekdama sumažinti eksploatacinę bei saugos riziką. Atsinaujinantys energijos ištekliai – tai saulės, vėjo, vandens ar biomasės energija, kuri, skirtingai nei iškastinis kuras, natūraliai atsinaujina.
Šiaurės investicijų bankas (NIB) yra Danijai, Estijai, Suomijai, Islandijai, Latvijai, Lietuvai, Norvegijai ir Švedijai priklausanti tarptautinė finansų institucija. NIB stiprina Šiaurės ir Baltijos regiono konkurencingumą, tvarumą ir atsparumą. Banko centrinis biuras įsikūręs Helsinkyje, o regioninis centras – Rygoje. „S&P Global Ratings“ ir „Moody’s“ NIB suteikė didžiausią įmanomą AAA/Aaa kredito reitingą.
Monika KazlauskaitėMonika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai)
sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai
miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai
viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.
