2026 m. lapkričio 16 d., pirmadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Slauga ir socialinės paslaugos vieno langelio principu: naujas modelis galioti turėtų nuo 2029 m.

Slauga ir socialinės paslaugos vieno langelio principu: naujas modelis galioti turėtų nuo 2029 m.
Asociatyvi nuotrauka „Slauga ir socialinės paslaugos vieno langelio principu: naujas modelis galioti turėtų nuo 2029 m.“ (sabinevanerp / Pixabay)

Kai artimajam prireikia slaugos ar ilgalaikės priežiūros, šeimai svarbu žinoti, kas gali padėti, kur kreiptis, kiek teks laukti ir kiek tai kainuos. Tačiau atsakymų paieška neretai užtrunka. Ir būtent tada, kai pagalbos šeimai reikia kuo greičiau.

Lietuvoje rengiamas integruotų ilgalaikės priežiūros paslaugų modelis, kuriuo siekiama geriau suderinti žmogui reikalingų sveikatos priežiūros (slaugos) ir socialinių paslaugų teikimą ir organizuoti jų gavimą vieno langelio principu. Numatoma, kad naujasis teisinis reguliavimas įsigaliotų nuo 2029 m. sausio 1 d.

Slauga yra sveikatos priežiūros dalis, ją teikia slaugytojai, o dalį slaugos paslaugų kompensuoja Valstybinė ligonių kasa. Socialinės paslaugos, pavyzdžiui, pagalba namuose ar ilgalaikė globa, organizuojamos per savivaldybes. Šias sritis kuruoja skirtingos ministerijos: Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo.

Apie tai, ką galima padaryti jau dabar, kalbėtasi „Addere Care“ slaugos namuose Vilniuje vykusiame susitikime „Slaugos dialogai: bendruomenė, kuriai rūpi“. Jame dalyvavo pacientai, gydytojai, gydymo įstaigų ir pacientų organizacijų vadovai bei Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų atstovės.

Šeimai reikia aiškaus atsakymo, kur kreiptis

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Deimantė Bukeikaitė atkreipė dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria šeimos, kai artimajam vienu metu reikia sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų.

„Šiandien turime dvi sistemas – du ilgus biurokratinius koridorius. Žmogui, kuriam reikalinga slauga ir socialinės paslaugos, neturėtų tekti pačiam ieškoti kelio tarp skirtingų institucijų, aiškintis jų atsakomybių ar atskirai rūpintis kiekvienos paslaugos gavimu. Mūsų tikslas – sukurti vientisą ilgalaikės priežiūros sistemą, kurioje pagalba būtų organizuojama atsižvelgiant į žmogaus poreikius, o ne institucijų veiklos ribas. Siekiame, kad žmogui pakaktų vieno kreipimosi, o jam reikalingos paslaugos būtų teikiamos koordinuotai, laiku ir kuo arčiau jo gyvenamosios vietos“, – sakė viceministrė D. Bukeikaitė.

Sveikatos apsaugos ministerijos Slaugos ir ilgalaikės priežiūros skyriaus vedėja Greta Undžytė pabrėžė, kad šeimoms turi būti paprasta rasti informaciją apie prieinamas paslaugas. Ji taip pat kalbėjo apie specialistus, nuo kurių darbo priklauso kasdienė slaugomo žmogaus savijauta.

„Siekiame stiprinti slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų kompetencijas, o slaugytojams sudaryti daugiau galimybių savarankiškai veikti pagal jų kompetenciją, užtikrinant kokybiškas slaugos paslaugas“, – sakė G. Undžytė.

Slaugos kultūros pokytį pradėjo Trakuose

„Addere Care“ įkūrėjos ir direktorės Kristinos Judinės teigimu, ministerijų įvardyta kryptis artima tam, ką įmonė siekia įgyvendinti nuo savo veiklos pradžios.

„Beveik prieš šešerius metus, atidarydami pirmąją ligoninę Trakuose, pradėjome nuo siekio keisti slaugos kultūrą Lietuvoje. Norėjome, kad slaugomas žmogus galėtų kuo visavertiškiau gyventi. Slaugos ir globos paslaugas jau tada teikėme vienuose namuose. Šiandien šį darbą tęsiame Vilniuje atidarytoje ligoninėje, kur galime suteikti dar daugiau paslaugų vienoje įstaigoje. Pirmiausia matome žmogų ir jo poreikius, tik tada – jo ligą. Ieškome, kaip suteikti reikiamą pagalbą ir užtikrinti jos finansavimą“, – sako K. Judinė.

„Addere Care“ ligoninė Vilniuje turi licenciją teikti stacionarinės slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas. Čia veikia paliatyviosios pagalbos dienos centras, įstaigos komandos teikia ir paliatyviąją pagalbą pacientų namuose. Netrukus Vilniaus namuose planuojama pradėti teikti ir ilgalaikės globos paslaugas. Taip šeimai būtų lengviau gauti reikiamą pagalbą keičiantis artimojo poreikiams.

Paliatyvioji pagalba teikiama sunkia, nepagydoma liga sergantiems žmonėms. Ja siekiama mažinti skausmą ir kitus simptomus, gerinti gyvenimo kokybę, o paramos gauna ir artimieji. Tokią pagalbą galima gauti stacionare, dienos centre arba namuose.

„Europoje sparčiai senstant visuomenei, kai kuriose Vakarų Europos šalyse jau svarstoma galimybė geriatrinės pagalbos infrastruktūrą prilyginti strateginei šalies infrastruktūrai. Toks požiūris reikštų ilgalaikį valstybės įsipareigojimą pasirengti augantiems visuomenės poreikiams. Tam reikia tinkamų erdvių, stiprių specialistų komandų ir tarpusavyje susietų paslaugų“, – teigia K. Judinė.

Ministerijos atstovės išsakytą mintį apie darbuotojų kompetencijas atliepia ir „Addere Care“ praktika. Įstaiga turi savo slaugytojų padėjėjų mokyklą, o darbuotojai mokomi ir sertifikuojami pagal Švedijos „Silviahemmet“ programą.

Galimybės teikti paslaugas yra, daliai jų finansavimo dar laukiama

K. Judinė pabrėžia, kad įstaiga pasirengusi teikti visas slaugos paslaugas, kurioms turi licencijas, tačiau ligonių kasa kol kas kompensuoja tik dalį jų. Pasak direktorės, tai riboja galimybę padėti žmonėms, kuriems šių paslaugų reikia, nors jų poreikis yra didelis.

Naujoje „Addere Care“ slaugos ligoninėje Vilniuje įrengta 141 vieta. Paliatyviosios pagalbos dienos centro paslaugas ligonių kasa kompensuoja – žmonėms už šias paslaugas mokėti nereikia. Tačiau sutarties dėl stacionarinės slaugos ir palaikomojo gydymo finansavimo įstaiga vis dar laukia. Kol šios stacionarinės paslaugos nekompensuojamos, už jas pacientai moka savo lėšomis.

„Turime patalpas, komandą ir licenciją teikti stacionarinės slaugos bei palaikomojo gydymo paslaugas. Žmonėms šios pagalbos reikia jau dabar. Sutartis su ligonių kasa gerokai padidintų šių paslaugų prieinamumą žmonėms, kurie negali už jas mokėti savo lėšomis. Norime, kad mūsų sukurtos galimybės kuo greičiau pasiektų žmones“, – sako K. Judinė.

Jurga apie gyvenimą su liga ir žmones, kurie padeda

Devynis metus su onkologine liga gyvenanti Jurga susitikime pasakojo, kad per tą laiką pagalbos sergančiam žmogui atsirado daugiau. Vis dėlto dar pasitaiko, kad tenka kreiptis į kelias įstaigas ar grįžti dar kartą dėl trūkstamo dokumento. Jurga sakė, kad jai – jaunai, išsilavinusiai, atsakingus darbus dirbusiai moteriai – kartais sunku susigaudyti. Todėl ji svarstė, kiek jėgų tai gali pareikalauti iš vyresnio, sunkiai sergančio žmogaus.

Ypač daug dėkingumo Jurga išsakė pacientams atstovaujančioms organizacijoms ir paramos fondams. Jai pačiai R. Kaukėno paramos fondas padėjo įsigyti labai reikalingų brangių vaistų. Tuo metu susitikti su fondo atstovais ji negalėjo, todėl džiaugėsi per „Slaugos dialogus“ pirmą kartą galėjusi padėkoti jiems gyvai.

Jurga taip pat papasakojo, ką jos kasdienybėje pakeitė galimybė lankytis „Addere Care“ paliatyviosios pagalbos dienos centre Vilniuje.

„Džiaugiuosi, kad atradau šį centrą. Čia gaunu medicininę pagalbą, man labai reikalingą kineziterapiją, galiu dalyvauti kitose terapijose. Čia radau ir bendruomenę – bendraminčių susitikimai ir tarpusavio palaikymas yra labai svarbūs. Būna dienų, kai rytais negaliu išlipti iš lovos, bet būna ir tokių, kai pati galiu atvažiuoti į šį centrą, praleisti čia keletą valandų su įdomiais žmonėmis ir dalyvauti veiklose“, – sakė Jurga.

Ar pagalba pasiekia žmogų?

Diskusiją moderavusi „Addere Care“ sielovados ir terapijų skyriaus vadovė Lina Jakelė priminė, kad visų šių sprendimų centre yra žmogus.

„Tokie pasakojimai kaip Jurgos istorija mums visiems padeda pasitikrinti, ar kalbame apie tą patį ir ar mūsų sprendimai iš tiesų palengvina sergančio žmogaus gyvenimą. Šeima pokytį pajus tuomet, kai žinos, į ką kreiptis, o pasikeitus artimojo būklei galės laiku gauti jam reikalingą pagalbą. Tuomet žmogui ir jo artimiesiems liks daugiau jėgų kasdieniam gyvenimui, o sergantysis galės jaustis oriau“, – sakė L. Jakelė.

Viktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų) Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.