Tarptautinė gydytojų patirtis šiandien yra svarbi ne tik profesiniam tobulėjimui – iš stipriausių pasaulio medicinos centrų parsivežtos žinios ir praktika gali tiesiogiai prisidėti prie geresnės pacientų priežiūros. Galimybė susipažinti su kitokiais gydymo ir darbo organizavimo modeliais leidžia įvertinti, ką galima pritaikyti ligoninėje, o nauji metodai ir įgyti įgūdžiai papildo jau sukauptą vietos specialistų patirtį. Tokia patirtis galiausiai grįžta pacientui – sudėtingesnių ligų gydymu, šiuolaikiškesniais sprendimais ir dar didesniu gydymo komandos profesionalumu. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pilvo ir onkochirurgijos centro abdominalinio chirurgo dr. Mato Jakubausko vienerių metų stažuotė viename iš pirmaujančių JAV kolorektinės chirurgijos centrų – būtent tokios patirties pavyzdys.
Ši patirtis Santaros klinikose turi ir ankstesnę istoriją, Dar 2009–2010 metais Mayo klinikoje kolorektinės chirurgijos skyriuje stažavosi dabartinis Pilvo ir onkochirurgijos centro vadovas profesorius Tomas Poškus. Jo patirtis šioje vienoje garsiausių pasaulio medicinos įstaigų tapo svarbiu atspirties tašku ir jaunesniems kolegoms. „Daugiau negu 100 metų siekianti ligoninės tradicija, aukščiausios gydymo, mokslo ir mokymo kokybės siekis, unikalus JAV mastu darbo modelis leidžia stažuotės metu praktiškai patirti darbą vienoje geriausių ligoninių pasaulyje. Žinios, praktiniai įgūdžiai, užmegzti ryšiai lieka svarbūs visą gyvenimą ir ne tik pačiam stažuotojui ar jo pacientams, bet ir kolegoms bei jauniesiems gydytojams ar studentams“, – sako profesorius.
Investicija į žinias ir patirtį
Pilvo ir onkochirurgijos centro abdominalinis chirurgas dr. Matas Jakubauskas metus praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, viename iš stipriausių kolorektinės chirurgijos centrų – Mayo klinikoje, kurioje gilino žinias pagal kompleksinės kolorektinės chirurgijos programą. Ši stažuotė, gydytojo teigimu, pranoko jo lūkesčius – pirmiausia dėl didelės operacijų apimties, galimybės dirbti su skirtingais chirurgais ir pamatyti kitokį medicinos organizavimo modelį.
Kolorektalinė chirurgija apima storosios žarnos, tiesiosios žarnos ir išangės ligų gydymą, įskaitant vėžį, uždegimines ir funkcines ligas. Tokio profilio specialistai dažnai dirba kartu su onkologais, radiologais ir kitų sričių gydytojais.
„Tai buvo oficiali papildomos subspecializacijos programa. Amerikoje po rezidentūros gydytojai dar gali rinktis tokią programą ir metus koncentruotai gilinti konkrečios srities žinias“, – pasakoja M. Jakubauskas.
Kolorektinės chirurgijos padalinyje, kuriame jis stažavosi, dirba apie dešimt chirurgų, o per metus atliekama apie 3000 kolorektinės chirurgijos operacijų. Šiame centre gydomi ne tik vietos pacientai – į jį dėl sudėtingų ligų atvyksta žmonės iš įvairių pasaulio šalių.
Pasak M. Jakubausko, tokia operacijų apimtis ypač svarbi gydytojo profesinės karjeros pradžioje. „Kai operacijų daug, mokymosi kreivę gali įveikti gerokai greičiau. Per metus ten atlikau tiek operacijų, kiek čia, tikėtina, būtų reikėję gal net trejų metų“, – sako gydytojas.
Chirurgui – daugiau laiko chirurgijai
Vienas ryškiausių skirtumų, kurį gydytojas pastebėjo stažuotės metu, buvo darbo organizavimas. JAV klinikoje chirurgų darbas buvo labai aiškiai orientuotas į chirurginę veiklą – operacijas ir pacientų konsultavimą.
Didelę dalį kitų kasdienių užduočių perima išplėstinės praktikos slaugytojai: jie rūpinasi pacientų pooperacine priežiūra, tyrimų užsakymu, išrašymu, kodavimu, tolesnio gydymo organizavimu ir ambulatorinių vizitų planavimu. Todėl chirurgas gali daugiau laiko skirti tam darbui, kuriam reikalinga būtent jo kompetencija. Išplėtotos praktikos slaugytojas yra aukštesnės kvalifikacijos slaugytojas, kuris savarankiškai atlieka dalį užduočių, paprastai priskiriamų gydytojui, pavyzdžiui, vertina paciento būklę ir koordinuoja gydymą.
„Chirurgui realiai lieka chirurginis darbas. Tu gali vizituoti pacientus, o kitais dalykais rūpinasi išplėstinės praktikos slaugytojai. Jie organizuoja visą paciento kelią – nuo tyrimų iki tolesnių vizitų“, – pasakoja chirurgas M. Jakubauskas. Jo teigimu, toks darbo pasidalijimas leidžia chirurgams daugiau dėmesio skirti operacinei veiklai.
Vienas gydytojas pereina skirtingų chirurgų mokyklą
Stažuotės metu gydytojas dirbo ne su vienu mentoriumi. Centre buvo taikomas rotacijos principas: tam tikrą laiką jis dirbdavo su vienu chirurgu, vėliau pereidavo pas kitą.
„Peržiūri to chirurgo gydomų pacientų anamnezę, eini su juo į operacinę, eini į polikliniką. Tai labai artimas darbas“, – pasakoja gydytojas.
Toks modelis leido ne tik susipažinti su skirtingais chirurgų darbo metodais, bet ir palaipsniui įgyti jų pasitikėjimą. Gydytojas galėjo vis daugiau operacijos atlikti pats, priklausomai nuo jo patirties ir gebėjimų.
„Iš pradžių chirurgas pažiūri, kiek tu sugebi, ką gali atlikti savarankiškai. Tada po truputį atsiranda pasitikėjimas ir daugiau rankų darbo. Tai labai padeda mokytis“, – sako M. Jakubauskas.
Pasak jo, stažuotojams buvo suteikiama gana daug praktinės atsakomybės. Kartais vienu metu vykdavo dvi operacijos, o chirurgas galėdavo dirbti vienoje operacinėje, kol prireikus sudėtingesnėje situacijoje pasikviesdavo labiau patyrusį kolegą.
Komandinės operacijos – ne išimtis, o kasdienybė
Dar vienas dalykas, kurį M. Jakubauskas išskyrė, – itin glaudus skirtingų sričių specialistų bendradarbiavimas. Atliekant sudėtingas operacijas, prie vienos komandos prisijungdavo ginekologai, urologai, plastikos chirurgai, ortopedai ar kitų sričių specialistai.
Pavyzdžiui, gydant sudėtingą endometriozę ar atliekant kompleksines onkologines operacijas, vienoje operacinėje dirbdavo kelių sričių specialistai. „Ten visi nori padėti vieni kitiems ir randa tam laiko. Tokios kompleksinės komandos nėra išimtis – tai gana įprasta darbo dalis“, – pasakoja gydytojas. Jo teigimu, tokios patirties norėtųsi daugiau ir Lietuvoje, ypač atliekant sudėtingas onkologines operacijas.
Stažuotės metu gydytojas susidūrė ne tik su onkologine chirurgija. Didelę darbo dalį sudarė funkcinė koloproktologija, dubens dugno chirurgija, divertikulinės ligos gydymas ir kitos sudėtingos kolorektinės chirurgijos sritys. Centre atliekamos ir itin sudėtingos dubens onkologinės operacijos, tarp jų – operacijos dėl navikų recidyvų. Navikų recidyvas reiškia, kad liga atsinaujino toje pačioje vietoje po jau atlikto gydymo, o dubens dugno chirurgija sprendžia šią sritį laikančių raumenų ir audinių sutrikimus.
„Kartais mes tą onkologiją tarsi išskiriame kaip pačią sudėtingiausią chirurgiją, tačiau nemažai funkcinių ar gerybinių ligų operacijų būna ne mažiau, o kartais ir gerokai sudėtingesnės“, – pastebi M. Jakubauskas.
Robotinė chirurgija – viena sričių, kurią norisi plėsti
Technologiniu požiūriu vienas ryškiausių skirtumų buvo robotinės chirurgijos mastas. Stažuotės vietoje robotinė chirurgija buvo labai plačiai išplėtota, veikė kelios robotinės sistemos, todėl jų prieinamumas chirurgams nebuvo didelė problema.
Robotinės chirurgijos metu chirurgas valdo specialų aparatą iš konsolės, o instrumentai operuojamoje srityje juda per mažus pjūvius. Toks metodas dažnai taikomas, kai reikia didelio tikslumo ankštoje vietoje, pavyzdžiui, dubens srityje, o pacientai paprastai po jo gali greičiau atsigauti nei po atviros operacijos.
M. Jakubauskas turėjo galimybę dirbti su skirtingų kartų robotinėmis sistemomis ir iš arčiau pamatyti, kaip tokia technologija integruojama į kasdienę chirurgijos praktiką.
Ne tik profesinė, bet ir asmeninė patirtis
Stažuotė buvo intensyvi. Darbo savaitė dažniausiai trukdavo apie 60–70 valandų, o kai kuriomis savaitėmis darbo būdavo ir daugiau. Vis dėlto gydytojas sako didžiausią nuovargį jautęs ne dėl operacijų trukmės, o dėl nuolatinio poreikio derinti skirtingas veiklas ir noras pamatyti kuo daugiau.
„Kartais dabartiniame darbe labiau išvargina lakstymas tarp skirtingų vietų. O ten kai esi operacinėje, tu esi vienoje vietoje ir gali susikoncentruoti į vieną darbą. Nereikia tuo pačiu galvoti, kas vyksta kitur, su kitu pacientu ar kitoje ligoninės dalyje“, – pasakoja jis.
Nepaisant intensyvaus darbo, stažuotės metu užsimezgė geri santykiai su kolegomis. Kartu su M. Jakubausku programoje stažavosi dar keturi gydytojai. Pasak jo, ryšys su kolegomis išliko ir grįžus į Lietuvą.
„Visi buvome atvykę metams mokytis, todėl nebuvo jokios konkurencijos ar jausmo, kad kažkas turi įrodyti savo pranašumą. Visi vieni kitiems padėdavo. Iki šiol su kai kuriais kolegomis bendraujame“, – sako gydytojas.
Stažuotės metu M. Jakubauskas pastebėjo ir kitokį pacientų požiūrį į savo sveikatą: pacientai buvo labiau informuoti, aktyviau domėjosi savo sveikata ir dažniau rodė dėkingumą gydytojui.
Grįžus – ne tik naujos žinios, bet ir kitoks požiūris
Po metų grįžus į Santaros klinikas didžiausias skirtumas gydytojui pasirodė ne tiek technologijos ar medicinos praktika, kiek darbo organizavimas. „Ten pripranti prie labai gerai ir patogiai išdėliotų sistemų, o grįžęs patenki į visai kitokią darbinę aplinką. Reikėjo iš naujo adaptuotis“, – sako M. Jakubauskas.
Vis dėlto stažuotės tikslas jam nebuvo parsivežti vieną konkretų metodą ar technologiją. Daug svarbiau – sukauptą patirtį pritaikyti kasdieniame darbe ir toliau gilinti koloproktologijos žinias.
Artimiausiu metu gydytojas planuoja daugiau dėmesio skirti sudėtingai onkologinei ir funkcinei koloproktologijai. „Manau, kad dabar svarbiausia čia tobulinti ir pritaikyti tai, ką išmokau. Metų stažuotė davė labai daug, bet dar svarbiau – visa tai parsivežti į savo kasdienį darbą“, – sako M. Jakubauskas.
