2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Reti „Mikės Pūkuotuko“ leidimai originalo kalba Martyno Mažvydo bibliotekoje: paroda veikia iki gruodžio 30 d.

Reti „Mikės Pūkuotuko“ leidimai originalo kalba Martyno Mažvydo bibliotekoje: paroda veikia iki gruodžio 30 d.
Asociatyvi nuotrauka „Reti „Mikės Pūkuotuko“ leidimai originalo kalba Martyno Mažvydo bibliotekoje: paroda veikia iki gruodžio 30 d.“ (hello aesthe / Pexels)

Minėdama pasaulinės literatūros klasika tapusio herojaus „Mikė Pūkuotukas“ (Winnie-the-Pooh) šimtmetį Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pirmą kartą visuomenei pristato Judaikos kolekcijai priklausančius unikalius šios knygos leidimus originalo kalba iš Abelio (Abos) Balošerio (1869–1944) bibliotekos rinkinio. Judaika – tai žydų istorijos, kultūros ir religijos temomis parengti leidiniai bei kiti dokumentai, taip pat žydų kalbomis išleisti kūriniai.

Tarpukariu A. Balošerio komercinė biblioteka veikė Kaune, Laisvės al. 106, ir buvo viena didžiausių privačių bibliotekų šalyje. Jos lentynose buvo saugoma bei išduodama beveik 40 000 tomų jidiš, rusų, vokiečių, prancūzų bei anglų kalbomis. Šioje įstaigoje 1937 m. savo profesinį kelią pradėjo būsimoji Vilniaus universiteto bibliotekininkė ir Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė (1894–1970), tiesiogiai tvarkiusi ir skaitytojams išduodavusi knygas. Pasaulio tautų teisuolio vardą suteikia Izraelio Yad Vashem institutas nežydų tautybės žmonėms, rizikavusiems gyvybe gelbėdami žydus per Holokaustą.

Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje taip pat saugomos ir kitos A. A. Milne’o knygos, išleistos Leipcigo leidyklos „Bernhard Tauchnitz“. 1837 m. įkurta „Tauchnitz“ pirmoji pasaulyje atsiribojo nuo knygų piratavimo ir savanoriškai mokėjo užsienio rašytojams atlygį. Jų serijos „Collection of British and American Authors“ knygos buvo platinamos visoje Europoje. Kauno skaitytojai taip pat turėjo galimybę įvairią literatūrą skaityti originalo kalba.

Iš viso leidykla „Bernhard Tauchnitz“ išleido tris A. A. Milne’o vaikiškojo ciklo knygas: „Winnie-the-Pooh“ (1933 m.), „When We Were Very Young“ (1934 m.) ir „Now We Are Six“ (1934 m.). Ketvirtoji dalis – „The House at Pooh Corner“ – šioje serijoje nepasirodė, nes 1934 m. vasarą leidykla buvo parduota „Albatross“ leidyklai. Knygos leistos taip, kad pirkėjai galėtų jas asmeniškai įsirišti. Šiandien jos vertinamos kaip ypatingas kolekcinis turtas.

Vaikų ir jaunimo literatūros centro skaitykloje veikiančioje parodoje „Valio Pūkuotukui: Winnie-the-P (1) O O h!“ (1 a.) ir Judaikos tyrimų centre (5 a.) pristatomos knygos dokumentuoja tragiškus istorijos lūžius. Pirmasis – bibliotekos atspaudas – žymi turto nusavinimą sovietinės okupacijos pradžioje 1940–1941 m. Sekusi nacių okupacija sunaikino šį kultūrinį pasaulį: paties bibliofilo Abelio Balošerio likimą tragiškai nutraukė Holokaustas, o išdraskytos knygos buvo išvežtos į Vokietiją, sunaikintos arba perkeltos į Kauno getą priverstinei atrankai. Antrasis, 1952 m. sovietinis kontrolinis atspaudas liudija draudžiamos spaudos priežiūrą, po kurios išlikę dokumentai galiausiai pateko į Lietuvos nacionalinės bibliotekos fondus. Bibliotekų antspaudai ir kontroliniai žymėjimai ant knygų padeda atsekti jų kilmę ir kelią tarp skirtingų savininkų bei institucijų.

Šiandien šie A. A. Milne’o knygų leidimai pasakoja ne tik apie vieną garsiausių pasaulio literatūros herojų „Mikę Pūkuotuką“, bet ir apie tarpukario Kauno kultūrinį gyvenimą, skaitymo įpročius, bibliotekų reikšmę šalies istorijai.

Mikės Pūkuotuko 100-mečio renginiai LNB vyks iki gruodžio 30 d.

Mindaugas Petrauskas – jauniausios kartos Vilniaus kultūros žurnalistas, rašantis apie miesto sceną: koncertų erdves, gatvės meną, nepriklausomus teatrus ir naktinį gyvenimą. Jį domina, kur ir kaip Vilniuje gimsta nauja kultūra, dažnai dar prieš tai, kai apie ją sužino didieji leidiniai.Istorija:Mindaugas gimė 1994 m. Vilniuje, Pašilaičiuose, tuo metu dar tik augančiame rajone, kur, jo žodžiais, „nebuvo nieko, išskyrus laukus ir naujus namus“. Paauglystėje su draugais grojo pankroko grupėje, repetuodavo garaže ir koncertuodavo mažuose klubuose, kurių dauguma jau seniai uždaryti. Grupė iširo, bet liko įprotis fotografuoti ir aprašinėti kiekvieną koncertą, į kurį nueidavo.Vilniaus dailės akademijoje studijavo meno istoriją ir teoriją, o studijų metais pradėjo leisti internetinį naujienlaiškį apie Vilniaus alternatyviąją sceną. Iš pradžių jį prenumeravo keliasdešimt draugų, vėliau – keli tūkstančiai skaitytojų. Naujienlaiškį pastebėjo kultūros portalas, pasiūlęs Mindaugui rašyti reguliariai.Šiandien jis rašo kultūros leidiniams, veda pokalbių ciklą su jaunais Vilniaus menininkais ir vis dar leidžia savo naujienlaiškį. Jo tekstai išsiskiria tuo, kad jis rašo ne tik apie renginius, bet ir apie erdves: kas nutinka buvusiems fabrikams, kodėl uždaromi klubai, kaip gentrifikacija išstumia menininkų dirbtuves iš Naujamiesčio ir Šnipiškių. Čia jo temos kartais susikerta su Monikos Kazlauskaitės tekstais, ir jie ne kartą rašė kartu.Temos, kurioms jis ištikimas:nepriklausoma muzikos, teatro ir vizualiųjų menų scena industrinės erdvės, virtusios kultūros centrais gatvės menas ir miesto viešųjų erdvių naudojimas naktinis Vilniaus gyvenimas ir jo reguliavimasAsmeniškai: Mindaugas gyvena Šnipiškėse, nuomojasi butą su dviem draugais muzikantais, turi daugiau nei tūkstančio vinilinių plokštelių kolekciją ir kiekvieną penktadienį stengiasi nueiti į bent vieną koncertą, kuriame dar nėra buvęs.