Nuo medžių mieste priklauso aplinkos kokybė, gyventojų gerovė ir miesto atsparumas klimato kaitai. Tačiau norint išsaugoti žalią miestą, neužtenka sodinti naujus medžius – reikia pasirūpinti ir jau augančiais, jų dirvožemiu bei tinkamomis augimo sąlygomis.
Šios temos buvo nagrinėjamos Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Green Dialogues“. Akivaizdu, kad diskusijos apie žalesnius miestus, medžių vertę, dirvožemį ir klimato kaitą tampa vis aktualesnės miestų planuotojams, specialistams ir verslo atstovams.
Žalias miestas – bendra atsakomybė
Šiuolaikiniuose miestuose medžiams kyla daug iššūkių – intensyvus užstatymas, eismas ir klimato kaita apsunkina augalų augimo sąlygas. Todėl norint išsaugoti miesto želdinius būtinos bendros pastangos. Konferenciją atidaręs Vilniaus miesto vicemeras Andrius Grigonis pabrėžė, kad žalesnį miestą galime kurti tik veikdami išvien.
„Norėdami išsaugoti miesto medžius, pagerinti jų augimo sąlygas ir užtikrinti, kad naujai pasodinti želdiniai prigytų, privalome visi suremti pečius – savivaldybė, rangovai, bendruomenės. Ir šis dialogas būtinas nuo pat pradžių, dar prieš pradedant bet kokius darbus“, – pabrėžė A. Grigonis.
Tinkama medžių apsauga ir priežiūra prasideda dar planuojant miesto infrastruktūros projektus. Svarbu įvertinti esamus želdinius, numatyti jų apsaugos priemones ir užtikrinti tinkamas augimo sąlygas. Tam būtinas visų procese dalyvaujančių pusių bendradarbiavimas.
Nenuvertinkite krūmų
Florencijos universiteto profesorius Francesco Ferrini taip pat pabrėžė, kad miestų požiūris į želdinimą turi keistis: svarbu vertinti ne tik pasodintų medžių skaičių, bet ir tai, kiek jų išlieka gyvybingi po kelerių metų.
Miesto sąlygos medžiams tampa vis sudėtingesnės. Karščio bangos, oro tarša, ribota erdvė šaknims, dirvožemio savybių pokyčiai ir dirbtinis apšvietimas gali veikti jų augimą bei fiziologinius procesus. Klimatui keičiantis, medžių rūšis ir sodinimo vietas reikia rinktis atsižvelgiant ne tik į dabartines, bet ir į būsimas sąlygas.
F. Ferrini taip pat ragino daugiau dėmesio skirti krūmams. Jo teigimu, Vilnius yra puikus pavyzdys, kaip krūmų juostos gali padėti kurti sveikesnį mikroklimatą pėstiesiems.
„Nenuvertinkime krūmų. Oro taršos požiūriu jie gali būti net veiksmingesni už medžius, ypač pasodinti prie gatvių“, – teigė F. Ferrini, šį pastebėjimą pagrįsdamas tyrimų duomenimis.
Tinkamai suplanuotos krūmų juostos gali sumažinti dalies teršalų sklaidą į pėsčiųjų erdves, ypač šalia intensyvaus eismo gatvių. Vis dėlto jų veiksmingumas priklauso nuo konkrečios vietos, augalų savybių ir želdinių išdėstymo. Krūmų juostos veikia kaip fizinis barjeras tarp gatvės ir šaligatvio: lapai sulaiko dalį kietųjų dulkių dalelių, o tankūs želdiniai nukreipia oro srautus.
Helsinkis: medžių apsauga prasideda nuo strategijos
Viena iš konferencijos diskusijų temų – ar miestams reikalinga medžių strategija. Helsinkio atstovai, kurių miestas medžių politiką patvirtino dar 2014 m., pasakojo, kad šio dokumento prireikė siekiant suvienodinti skirtingų miesto institucijų ir padalinių požiūrį į medžius. Nors su miesto želdiniais dirbo daugybė skyrių, medžių svarba ne visada buvo pakankamai įvertinama planuojant ir prižiūrint miestą, o specialistų žinios bei požiūris skyrėsi. „Norėjome suvienodinti žinias ir požiūrį. Dabar ši politika yra mūsų darbo stuburas“, – kalbėjo Helsinkio miesto medžių priežiūros projektų vadovė, arboristė Maria Sutenius.
Helsinkio medžių politika kuri apima ne tik sodinimą, bet ir tinkamą erdvę šaknims, kokybišką sodinamąją medžiagą, profesionalią priežiūrą bei apsaugą nuo statybų metu daromos žalos. Tam būtinos aiškios atsakomybės, finansavimas ir nuolat atnaujinami duomenys apie miesto medžius.
Mieste dėmesio skiriama ir negyvai medienai. Helsinkio miesto želdynų priežiūros projektų vadovė Heidi Kiuru pasakojo, kaip nukirstų ar nuvirtusių medžių kamienai bei šakos, kai tai saugu ir tinkama vietai, panaudojami biologinei įvairovei stiprinti: iš jų formuojami želdinių apvadai, šakų tvoros ir kuriamos buveinės įvairioms rūšims. Negyva mediena yra svarbi vabzdžių, grybų ir paukščių buveinė, o jai suirstant dirvožemis praturtinamas organinėmis medžiagomis.
Toks požiūris leidžia medieną vertinti ne vien kaip atlieką, bet ir kaip gamtai naudingą išteklių.
Žalioji infrastruktūra – vientisas tinklas
Vienas žinomų urbanistinės ekologijos ir gamta grįsto miestų projektavimo ekspertų Gary Grantas, prisidėjęs prie Londono olimpinio parko projekto, pabrėžė, kad žalioji infrastruktūra turi būti planuojama kaip vientisas žaliųjų erdvių tinklas, o ne pavienių parkų ar želdinių rinkinys.
Vienas pristatytų principų – „3–30–300“ taisyklė: siekiama, kad kiekvienas gyventojas pro savo langą matytų bent tris medžius, jo aplinkoje medžių lajų danga siektų bent 30 proc., o iki artimiausios žaliosios erdvės būtų ne daugiau kaip 300 metrų. Lajų danga – tai medžių vainikų užimamas plotas, žiūrint iš viršaus; ji suteikia pavėsį ir padeda vėsinti miestą karštomis dienomis.
Šis principas padeda vertinti, ar žaliosios erdvės prieinamos kasdien, o ne tik atokesnėse miesto dalyse. Planavimui taip pat svarbūs duomenų žemėlapiai ir mikroklimato modeliavimas, leidžiantys įvertinti, kaip pastatai, medžiai ir kiti sprendimai veikia aplinkos sąlygas.
Kaip pavyzdys pristatytas Jungtinės Karalystės miestas Whitehill Bordon, kuriame sukurti laukinės gyvūnijos koridoriai ir žaliasis maršrutas pėstiesiems bei dviratininkams. Šis projektas rodo, kaip galima derinti žmonių poreikius ir biologinės įvairovės apsaugą.
Miesto dirvožemis – ne mažiau svarbus
Hamburgo inovacijų, klimato apsaugos ir žiedinės ekonomikos instituto vadovė Britta Peters atkreipė dėmesį į biologinių atliekų panaudojimą miestų dirvožemiui gerinti. Kokybiškas dirvožemis padeda kaupti vandenį, palaiko augalų augimą ir yra svarbi sveikų želdynų sąlyga.
Pristatyta tarptautinio projekto BIN2BEAN patirtis, kai Amsterdame, Hamburge ir Graikijos Egaleo mieste bandomi skirtingi biologinių atliekų surinkimo sprendimai.
Tinkamai surinktos ir panaudotos biologinės atliekos gali tapti vertingu ištekliumi, padedančiu mažinti atliekų kiekį ir gerinti dirvožemio kokybę.
Biologinės atliekos – tai maisto likučiai ir žaliosios sodo atliekos. Jas kompostuojant gaunama organinė trąša, kuri grąžina dirvožemiui maistinių medžiagų ir gerina jo struktūrą.
