2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Gretos Skaraitienės paroda „Neužmiršti“ Vilniuje: Almos Adamkienės, Vytauto Kernagio portretai iki gruodžio 9 d.

Gretos Skaraitienės paroda „Neužmiršti“ Vilniuje: Almos Adamkienės, Vytauto Kernagio portretai iki gruodžio 9 d.
Asociatyvi nuotrauka „Gretos Skaraitienės paroda „Neužmiršti“ Vilniuje: Almos Adamkienės, Vytauto Kernagio portretai iki gruodžio 9 d.“ (Matheus Bertelli / Pexels)

Nuo 2026 m. spalio 23 d. Vilniuje, LPC meno galerijoje (Matulaičio a. 3), pradedama eksponuoti žinomos fotografės Gretos Skaraitienės paroda „Neužmiršti“. Artėjant Vėlinėms galerija jau trečią kartą kviečia susitikti su iškiliomis Lietuvos asmenybėmis – žmonėmis, kurie savo talentu, darbais ir gyvenimais kūrė mūsų šalies istoriją, kultūrą ir visuomeninį gyvenimą. Vėlinės – tradicinė mirusiųjų atminimo diena, kai lietuviai lanko artimųjų kapus, uždega žvakutes ir prisimena išėjusius.

Parodoje įamžintos skirtingų kartų asmenybės – nuo Almos Adamkienės iki legendinių aktorių, režisierių, menininkų, žurnalistų, laidų kūrėjų ir visuomenės veikėjų. Kiekvienas jų paliko ryškų pėdsaką Lietuvos gyvenime, o jų darbai, kūryba ir asmenybės tapo mūsų šalies istorijos dalimi, nugulė į mūsų atmintis ir širdis.

Šiemet paroda pasipildė dar dviem fotografijomis – žinomo žurnalisto, televizijos laidų vedėjo Henriko Vaitiekūno ir išskirtinio Vilniaus menininko Donato Dubausko portretais.

Fotomenininkė Greta Skaraitienė prisimena vieną savo susitikimų su Donatu Dubausku – išskirtinės asmenybės, išvaizdos ir kūrybinės vaizduotės menininku.

„Esu fotografavusi Donatą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Tai buvo nepaprastai šarmingas, nekasdieniškas žmogus. Vienas tų, kuriuos kartą pamatęs niekada neužmirši. Kai jo netekome, atrodo, kad Vilnius prarado dalelę savęs“, – prisimena G. Skaraitienė.

Parodoje „Neužmiršti“ lankytojai vėl išvys Almą Adamkienę, Virgilijų Noreiką, Vytautą Kernagį, Donatą Banionį, Gražiną Balandytę, Regimantą Adomaitį, Vytautą Šapranauską, Zitą Kelmickaitę, Rimą Tuminą, Agnę Jagelavičiūtę, Rolandą Rastauską ir daugelį kitų žinomų žmonių.

Kiekvienas portretas – ne tik žmogaus atvaizdas, bet ir jo gyvenimo fragmentas, charakteris, žvilgsnis, nuotaika. Fotografijos leidžia iš naujo susitikti su tais, kurių jau nebegalime pakalbinti, išgirsti ar apkabinti.

Parodos idėja gimė fotografei peržiūrint savo kūrybinį archyvą. Rengdama ir po Lietuvą vežiodama parodą „100 tikrų žmonių portretų“, ji pastebėjo, kad kai kurių fotografuotų žmonių jau nebėra tarp gyvųjų. Ilgainiui tokių portretų archyve daugėjo, kol jie virto savarankiška paroda.

Neatsitiktinai paroda kasmet rengiama LPC meno galerijoje, įsikūrusioje viename iš Laidojimo paslaugų centro padalinių. Tai vieta, kurioje kasdien susitinkama su gyvenimo trapumu, netektimi, atsisveikinimu, tačiau kartu – su šviesiausiais prisiminimais, meile ir dėkingumu už kartu nueitą kelią.

Laidojimo paslaugų centras – miesto įstaiga, teikianti laidojimo paslaugas ir prižiūrinti kapines. Tokiose erdvėse veikiančios galerijos leidžia kalbėti apie atmintį ir netektį per meną.

„Kai prieš trejus metus pakvietėme Gretą Skaraitienę surengti šią parodą, norėjome kalbėti ne apie mirtį, o apie gyvenimą. Apie tai, kiek daug žmogus gali palikti po savęs – kūryboje, darbuose, kitų žmonių širdyse. Kiekvienais metais paroda pasipildo naujais veidais, ir tai neišvengiamai kelia liūdesį. Tačiau kartu ji primena, kiek daug mums buvo dovanota. Šie žmonės lieka su mumis ne todėl, kad jų nebėra, o todėl, kad jie buvo“, – sako LPC meno galerijos parodų kuratorė Vilma Budėnienė.

Pasak V. Budėnienės, artėjant Vėlinėms paroda kviečia ne tik prisiminti žinomus Lietuvos žmones, bet ir pagalvoti apie kiekvienam brangius išėjusiuosius, apie tai, ką iš jų paveldėjome, ką išsaugojome savo atmintyje ir ką paliksime po savęs.

Vėliau paroda tęs savo kelionę po Lietuvą – įvairių miestų ir miestelių kultūros centrus, bibliotekas bei kitas kultūrines erdves, suteikdama galimybę su iškilių Lietuvos žmonių portretais ir jų istorijomis susipažinti kitų regionų gyventojams.

Informacija lankytojams

Gretos Skaraitienės fotografijų paroda „Neužmiršti“ LPC meno galerijoje, J. Matulaičio a. 3, Vilniuje, bus eksponuojama iki gruodžio 9 d.

Galerija lankytojams atvira kasdien nuo 9 iki 19 val.

Nuotraukas (geresnės kokybės) galima atsisiųsti čia:https://we.tl/t-A1tHuCnAFaViPUtg

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.