2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Caravaggio „Kristaus suėmimas“ iš Vilniaus iškeliaus į Romą: paroda galerijoje veiks iki lapkričio 15 d.

Caravaggio „Kristaus suėmimas“ iš Vilniaus iškeliaus į Romą: paroda galerijoje veiks iki lapkričio 15 d.
Asociatyvi nuotrauka „Caravaggio „Kristaus suėmimas“ iš Vilniaus iškeliaus į Romą: paroda galerijoje veiks iki lapkričio 15 d.“ (Jack Finnigan / Unsplash)

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamas „Kristaus suėmimas“ keliaus į Romą – miestą, kuriame prasidėjo garsiosios kompozicijos istorija. Bendradarbiaujant Lietuvos, Ukrainos ir Italijos institucijoms, iš Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus atgabenta XVII a. drobė bus toliau tiriama ir eksponuojama Barberini rūmuose. Parodą „Caravaggio klausimas: paveikslas „Kristaus suėmimas“ Vilniaus paveikslų galerijoje galima aplankyti iki lapkričio 15 d. Barberini rūmai Romoje – baroko laikotarpio rūmai, kuriuose veikia Nacionalinė senojo meno galerija.

Intriguojančias istorijas slepianti drobė, šimtmečius laikyta Caravaggio originalu

1603-iųjų Romoje Ciriaco Mattei rūmus jau puošė Caravaggio „Kristaus suėmimas“,vaizduojantis akimirką, kai Judas bučiniu išduoda Kristų. Po daugiau nei dešimtmečio šeimai sukurta ir paveikslo kopija. Abi drobės Mattei šeimos rinkiniuose minimos dar XVIII a. pradžioje, tačiau vėliau jų keliai išsiskyrė. Manoma, kad vieną jų XIX a. įsigijo ukrainiečių kilmės diplomatas Aleksandras Bazilevskis, o šiandien ji priklauso Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejui. Caravaggio – italų baroko tapytojas, garsėjęs dramatišku šviesos ir šešėlių kontrastu bei gyvenimiškais, neidealizuotais personažais.

Odesoje saugotas paveikslas iki pat XX a. pabaigos laikytas Caravaggio originalu, tačiau 1990 m. Dublino jėzuitų refektorijuje aptikta kita „Kristaus suėmimo“ versija paskatino iš naujo įvertinti jo autorystę. Po trejų metų Dublino drobę pristačius kaip galimą originalą, Odesos kūrinys pradėtas laikyti viena ankstyviausių kopijų, kurių pasaulyje žinoma mažiausiai dvylika.

Padedant Lietuvos kariuomenei ir Lietuvos šaulių sąjungai, ši drobė vasarą pristatyta Lietuvos žiūrovams ir Vilniaus paveikslų galerijoje sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo. Įspūdingą kūrinio istoriją atvėrė ir gausi lydinčių renginių programa: lankytojai galėjo ne tik iš arti tyrinėti tapybos potėpius, bet ir išgirsti meno detektyvą primenantį pasakojimą. Iš Ukrainos atvykęs buvęs Specialiųjų operacijų valdybos darbuotojas, knygos „Judo bučinys“ autorius Denisas Fomičiovas paskaitoje pasidalijo 2008 m. paveikslo vagystės ir susigrąžinimo operacijos, kurioje pats dalyvavo, detalėmis.

Atsakymų paieškos veda į Romą

Prieš pristatant su baroko genijumi siejamą paveikslą visuomenei, jis patikėtas LNDM Prano Gudyno restauravimo centro ekspertams. Juo rūpinosi restauratoriai Linas Lukoševičius, Regimantas Paulionis, Lukas Rakauskas, Tomas Ručys, Jūratė Senvaitienė, Algimantas Vaineikis, Rolandas Vičys. Restauravimo centre buvo atlikti ir spektroskopinės analizės tyrimai, kurie sustiprino abejones dėl Caravaggio autorystės. Tyrimo rezultatus tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Toks pats, tik kitoks: kopija, sekinys ir klastotė vizualiajame mene“ pristatė Prano Gudyno restauravimo centro aukščiausios k. k. restauravimo technologas-fizikas Tomas Ručys. Spektroskopinė analizė – tyrimo metodas, leidžiantis pagal šviesos sąveiką su medžiaga nustatyti pigmentų ir kitų dažų komponentų sudėtį, todėl jis dažnai taikomas autorystei ir sukūrimo laikui vertinti.

Romoje šiuos duomenis įvertins Italijos specialistai, išsamiai tyrinėjantys Caravaggio kūrybą. Tikimasi, kad Lietuvos, Ukrainos ir Italijos institucijų bendradarbiavimas padės priartėti prie atsakymo, kas nutapė šią drobę ir kokia jos vieta tarp kitų „Kristaus suėmimo“ versijų.

Prieš kūriniui iškeliaujant, vilniečiai ir sostinės svečiai dar gali patys pasekti autorystės mįslės pėdsakais – paroda „Caravaggio klausimas: paveikslas „Kristaus suėmimas“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki lapkričio 15 d. Atidžiau įsižiūrėti į tapybos detales ir plačiau susipažinti su paveikslo istorija bus galima specialiose ekskursijose. Išsami informacija apie parodą ir ją lydinčius renginius skelbiama LNDM interneto svetainėje ir socialiniuose tinkluose. Norintys daugiau sužinoti apie paveikslo istoriją ir jau aptartus autorystės klausimus muziejaus „https://www.youtube.com/@nacionalinisdailesmuziejus/videos“ paskyroje gali peržiūrėti D. Fomičiovo paskaitos ir T. Ručio pranešimo konferencijoje „Toks pats, tik kitoks: kopija, sekinys ir klastotė vizualiajame mene“ įrašus.

Darbo laiką, bilietų kainas ir ekskursijų registracijos tvarką patogiausia pasitikslinti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus svetainėje lndm.lt.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.