2026 m. lapkričio 22 d., sekmadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

DHL lėktuvo katastrofa Vilniuje: ką tarpinė ataskaita rodo apie užsparnius ir hidraulikos gedimą

DHL lėktuvo katastrofa Vilniuje: ką tarpinė ataskaita rodo apie užsparnius ir hidraulikos gedimą
Asociatyvi nuotrauka „DHL lėktuvo katastrofa Vilniuje: ką tarpinė ataskaita rodo apie užsparnius ir hidraulikos gedimą“ (Zoshua Colah / Unsplash)

Likus daugiau nei dešimčiai minučių iki 2024 m. lapkričio 25-osios rytą Vilniuje įvykusios DHL lėktuvo katastrofos, orlaivis prarado vienos iš hidraulinių sistemų slėgį. Tačiau tai, kad sparnų užsparniai liko įtraukti, pilotų kabinoje buvo pastebėta tik likus dvylikai sekundžių iki susidūrimo su žeme.

Šie oficialioje tarpinėje tyrimo ataskaitoje užfiksuoti duomenys dar neatsako į klausimą, kas lėmė katastrofą, tačiau leidžia pažvelgti į ją iš kitos pusės. Ar orlaivio valdymo sistemos visada pakankamai aiškiai informuoja pilotus apie pasikeitusią jų būseną? Ar įmanoma dar labiau sumažinti žmogiškųjų klaidų tikimybę? Ir ar tokios nelaimės gali paskatinti keisti aviacijos saugos reikalavimus?

Pasak VILNIUS TECH Aeronautikos inžinerijos katedros docento dr. Lauryno Šišovo, katastrofų tyrimų rezultatai neretai tampa pagrindu tobulinti ne tik pilotų rengimą ar skrydžių procedūras, bet ir pačias orlaivių sistemas.

Atsarginė sistema dar negarantuoja saugaus rezultato

Tyrėjų duomenimis, krovininio „Boeing 737-400SF“ abu B hidraulinės sistemos siurblių jungikliai perėjo į išjungtą padėtį likus daugiau nei dešimčiai minučių iki nelaimės. Sumažėjus sistemos slėgiui, atsijungė B kanalo autopilotas. Vėliau, įgulai ruošiantis tūpti, sparnų užsparniai taip ir liko įtraukti, nors pilotų kabinoje buvo duota komanda juos išskleisti. Hidraulinė sistema skysčio slėgiu perduoda jėgą orlaivio valdymo paviršiams, užsparniams ir važiuoklei, todėl lėktuvuose paprastai įrengiamos kelios viena nuo kitos nepriklausomos tokios sistemos – jei viena genda, kita gali perimti dalį funkcijų.

„Užsparniai leidžia lėktuvui saugiai skristi mažesniu greičiu. Jeigu jie neišsiskleidžia, orlaivis vis tiek gali skristi, tačiau tam reikia didesnio greičio. Jei greitis mažinamas taip, tarsi užsparniai būtų išskleisti, sparnas gali pasiekti kritinį atakos kampą ir patekti į aerodinaminę smuką, kurios metu prarandama dalis keliamosios jėgos. Ypač pavojinga, kai tai nutinka mažame aukštyje, nes galimybės atkurti saugų skrydį tampa labai ribotos. Vis dėlto, šio tipo „Boeing“ numatyta ir alternatyva – galinius užsparnius, įprastai valdomus B hidrauline sistema, praradus jos slėgį galima išskleisti atskira elektrine pavara. Tačiau ši sistema neįsijungia automatiškai – įgula turi pasirinkti alternatyvų valdymo režimą ir atlikti numatytas procedūras. Be to, elektrinė pavara veikia lėčiau. Taigi svarbu ne tik tai, kad lėktuve įrengta atsarginė sistema, bet ir tai, ar įgula laiku atpažįsta poreikį ja pasinaudoti“, – aiškina L. Šišovas.

Ar pilotui užtenka perspėjimo apie sutrikimą?

Šiuolaikinių orlaivių projektavime didelis dėmesys skiriamas ne tik pačių mechanizmų patikimumui, bet ir žmogaus sąveikai su technika. Vertinama, kaip pilotai supranta perspėjimus, ar lengva atskirti skirtingų sistemų valdymo elementus ir kaip įranga veikia esant dideliam darbo krūviui.

„Kartais manoma, kad pakanka pilotų kabinoje įrengti perspėjamąją lemputę ir problema išspręsta. Tačiau inžineriniu požiūriu svarbu ne tik pats perspėjimo buvimas. Reikia įvertinti, ar jis pakankamai aiškus, ar išsiskiria iš kitų signalų ir ar padeda pilotui suprasti, kokias pasekmes sutrikimas gali turėti tolesniam skrydžiui. Pavyzdžiui, hidraulinės sistemos slėgio praradimas yra viena informacija, o supratimas, kad dėl to gali neišsiskleisti tūpimui reikalingi užsparniai, – jau kita“, – aiškina L. Šišovas.

Svarbu pažymėti, kad tiriamo „Boeing“ kabinoje buvo numatyti hidraulinės sistemos perspėjimai, o savirašiai užfiksavo ir bendrojo perspėjimo suveikimą. Todėl vien iš tarpinės ataskaitos negalima daryti išvados, kad perspėjimo sistemos buvo nepakankamos. Tačiau, pasak mokslininko, tokių įvykių tyrimai gali paskatinti iš naujo įvertinti ne tik atskirų perspėjimų veikimą, bet ir tai, kaip pilotai juos suvokia realiomis skrydžio sąlygomis.

Kas yra skrydžio duomenų savirašiai? Tai bendrinis pavadinimas įrenginių, žinomų kaip „juodosios dėžės“. Vieni jų fiksuoja orlaivio sistemų parametrus, valdymo elementų padėtį ir perspėjimų suveikimą, kiti – pokalbius pilotų kabinoje. Tyrėjai šiuos įrašus lygina tarpusavyje, kad atkurtų įvykių eigą.

Kodėl svarbus jungiklių išdėstymas pilotų kabinoje?

Dar viena tyrėjų nagrinėjama aplinkybė – B hidraulinės sistemos siurblių jungiklių padėtis.

Tarpinėje ataskaitoje užfiksuota, kad orlaivio vadas autopiloto atsijungimą susiejo su bandymu įjungti variklių apsaugą nuo apledėjimo. Tačiau skrydžio duomenų savirašiai rodė, kad apsaugos nuo apledėjimo jungikliai tuo metu liko išjungti. Šie ir B hidraulinės sistemos siurblių jungikliai išdėstyti tame pačiame viršutiniame pilotų kabinos valdymo skydelyje.

Ar jungikliai buvo supainioti, dar nėra galutinai nustatyta. Vis dėlto ši aplinkybė leidžia kalbėti apie pilotų kabinos ergonomikos svarbą.

„Orlaivio saugai gali būti reikšmingos net iš pirmo žvilgsnio smulkios konstrukcinės detalės – jungiklių forma, jų tarpusavio išdėstymas, apsauga nuo netyčinio perjungimo ar perspėjimų pateikimas. Projektuojant sudėtingas sistemas nepakanka manyti, kad žmogus visada pasirinks teisingą valdymo elementą. Reikia įvertinti ir tai, kas nutiktų jam suklydus, bei numatyti būdus tokiai klaidai pastebėti arba sumažinti jos pasekmes“, – teigia docentas.

Ar po katastrofos bus keičiami aviacijos reikalavimai?

Pasak L. Šišovo, po aviacijos nelaimių nebūtinai keičiami tarptautiniai reglamentai. Kartais pakanka patikslinti konkretaus orlaivio naudojimo procedūras, papildyti pilotų rengimą ar atnaujinti techninės priežiūros reikalavimus. Kitais atvejais gali prireikti ir konstrukcinių pakeitimų.

Jeigu nustatoma orlaivių saugai reikšminga konstrukcijos problema, atsakingos institucijos gali nustatyti privalomus veiksmus jau eksploatuojamiems orlaiviams, pavyzdžiui, išleisdamos tinkamumo skraidyti direktyvas. Platesni sertifikavimo reikalavimų pakeitimai paprastai yra sudėtingesnis ir ilgesnis procesas, o nauji reikalavimai automatiškai netaikomi visiems anksčiau sertifikuotiems lėktuvams. Tinkamumo skraidyti direktyva – privalomas aviacijos saugos institucijos nurodymas orlaivių savininkams ir naudotojams patikrinti, pakeisti ar suremontuoti tam tikrą dalį arba pakeisti naudojimo tvarką, kai nustatoma saugos rizika.

„Ne kiekviena katastrofa reiškia, kad reikia sukurti naują taisyklę. Kartais svarbiau išsiaiškinti, ar jau egzistuojantys saugos reikalavimai pakankamai veiksmingi, ar juos tinkamai įgyvendina orlaivių gamintojai bei naudotojai. Jei tyrimas atskleidžia riziką, kuri nebuvo tinkamai įvertinta, gali atsirasti pagrindas keisti techninius sprendimus, procedūras ar net sertifikavimo praktiką“, – aiškina mokslininkas.

Kol kas galutinė nepriklausomo DHL lėktuvo katastrofos Vilniuje saugos tyrimo ataskaita nėra paskelbta, todėl kalbėti apie konkrečius būsimus reikalavimų pakeitimus būtų per anksti.

„Svarbiausia, kad katastrofos tyrimas nesibaigtų vien atsakymu, kas nutiko. Aviacijos saugos požiūriu kur kas vertingiau suprasti, kokios aplinkybės leido susidaryti pavojingai situacijai ir ką galima pakeisti, kad ateityje panaši įvykių grandinė būtų nutraukta anksčiau. Būtent taip aviacija ilgainiui tampa saugesnė – ne todėl, kad technika niekada negenda ar žmonės neklysta, o todėl, kad nuosekliai mažinamos tokių sutrikimų ir klaidų pasekmės“, – apibendrina L. Šišovas.

Mindaugas Petrauskas – jauniausios kartos Vilniaus kultūros žurnalistas, rašantis apie miesto sceną: koncertų erdves, gatvės meną, nepriklausomus teatrus ir naktinį gyvenimą. Jį domina, kur ir kaip Vilniuje gimsta nauja kultūra, dažnai dar prieš tai, kai apie ją sužino didieji leidiniai.Istorija:Mindaugas gimė 1994 m. Vilniuje, Pašilaičiuose, tuo metu dar tik augančiame rajone, kur, jo žodžiais, „nebuvo nieko, išskyrus laukus ir naujus namus“. Paauglystėje su draugais grojo pankroko grupėje, repetuodavo garaže ir koncertuodavo mažuose klubuose, kurių dauguma jau seniai uždaryti. Grupė iširo, bet liko įprotis fotografuoti ir aprašinėti kiekvieną koncertą, į kurį nueidavo.Vilniaus dailės akademijoje studijavo meno istoriją ir teoriją, o studijų metais pradėjo leisti internetinį naujienlaiškį apie Vilniaus alternatyviąją sceną. Iš pradžių jį prenumeravo keliasdešimt draugų, vėliau – keli tūkstančiai skaitytojų. Naujienlaiškį pastebėjo kultūros portalas, pasiūlęs Mindaugui rašyti reguliariai.Šiandien jis rašo kultūros leidiniams, veda pokalbių ciklą su jaunais Vilniaus menininkais ir vis dar leidžia savo naujienlaiškį. Jo tekstai išsiskiria tuo, kad jis rašo ne tik apie renginius, bet ir apie erdves: kas nutinka buvusiems fabrikams, kodėl uždaromi klubai, kaip gentrifikacija išstumia menininkų dirbtuves iš Naujamiesčio ir Šnipiškių. Čia jo temos kartais susikerta su Monikos Kazlauskaitės tekstais, ir jie ne kartą rašė kartu.Temos, kurioms jis ištikimas:nepriklausoma muzikos, teatro ir vizualiųjų menų scena industrinės erdvės, virtusios kultūros centrais gatvės menas ir miesto viešųjų erdvių naudojimas naktinis Vilniaus gyvenimas ir jo reguliavimasAsmeniškai: Mindaugas gyvena Šnipiškėse, nuomojasi butą su dviem draugais muzikantais, turi daugiau nei tūkstančio vinilinių plokštelių kolekciją ir kiekvieną penktadienį stengiasi nueiti į bent vieną koncertą, kuriame dar nėra buvęs.