2026 m. lapkričio 14 d., šeštadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilniuje Pasaulinę diabeto dieną paminėjusi bendruomenė atkreipė dėmesį į iššūkius mokyklose ir darbovietėse

Vilniuje Pasaulinę diabeto dieną paminėjusi bendruomenė atkreipė dėmesį į iššūkius mokyklose ir darbovietėse
Asociatyvi nuotrauka „Vilniuje Pasaulinę diabeto dieną paminėjusi bendruomenė atkreipė dėmesį į iššūkius mokyklose ir darbovietėse“ (Luke Porter / Unsplash)

Lapkričio 14-ąją minimos Pasaulinės diabeto dienos proga Vilniuje surengta simbolinė eisena „Kartu kiekviename žingsnyje“. Sveikatos technologijų bendrovės „Dexcom Lietuva“ ir Vaikų ir jaunimo diabeto klubo „Diabitė“ organizuota iniciatyva siekta atkreipti dėmesį į kasdienius diabetu sergančių žmonių iššūkius, kurie aplinkiniams dažnai lieka nepastebimi – nuo poreikio pasirūpinti savo sveikata mokykloje iki baimės atskleisti diagnozę darbovietėje.

Eisena prasidėjo prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, kur susirinko diabetu sergantys vaikai ir suaugusieji, jų artimieji, bendrovės darbuotojai bei bendruomenę palaikantys vilniečiai. Vėliau eisenos dalyviai rinkosi į edukacinius pranešimus ir bendruomenės veiklas. Renginyje dalyvavo iniciatyvos „Skirtingos spalvos“ įkūrėjas Dalius Stankevičius ir turinio kūrėja Laura Gedgaudaitė-Domarkienė, žinoma kaip Cukrinė Lapė, pristačiusi dirbtinio intelekto galimybes analizuojant gliukozės duomenis.

Šios temos aktualumą rodo ir sergamumo statistika. Higienos instituto duomenimis, 2025 m. Lietuvoje cukriniu diabetu sirgo daugiau kaip 174 tūkst. žmonių. Per 2014–2023 m. laikotarpį diabetu sergančių vaikų skaičius šalyje išaugo 34,8 proc., o suaugusiųjų – 34,4 proc.

Kai telefonas pamokoje yra medicinos priemonė

Pasak Vaikų ir jaunimo diabeto klubo „Diabitė“ valdybos pirmininko Kristijono Šešelgio, viena sunkiausiai aplinkiniams suprantamų gyvenimo su diabetu dalių yra nuolatinis, išoriškai nematomas dėmesys savo sveikatai. Gliukozės rodiklius, maistą, fizinį aktyvumą ir insulino poreikį tenka vertinti visą parą – taip pat ir mokykloje.

Gliukozės jutiklis – nedidelis prietaisas, pritvirtinamas prie odos, kuris nuolat matuoja gliukozės kiekį audinių skystyje ir rodmenis perduoda į telefoną ar kitą skaitytuvą. Todėl ekranas mokiniui ar darbuotojui gali būti ne pramoga, o saugumo priemonė.

„Vaikas pamokoje gali pažvelgti į telefoną ne dėl to, kad žaidžia, o dėl to, kad jame mato gliukozės jutiklio duomenis. Nukritus gliukozės kiekiui jam gali prireikti nedelsiant išgerti sulčių ar suvalgyti saldainį. Vis dėlto pasitaiko situacijų, kai mokinys dėl telefono viešai sudrausminamas, o būtinybė pavalgyti palaikoma taisyklių nepaisymu ar išskirtine privilegija“, – pasakoja K. Šešelgis.

Nesupratimas gali pasireikšti ne tik pastabomis. Pasak K. Šešelgio, insulino pompos, jutikliai ar švirkštikliai kartais sulaukia žeidžiančių palyginimų, o suaugusieji, baimindamiesi prisiimti atsakomybę, ne visada leidžia vaikui dalyvauti sporto pamokose, išvykose ar varžybose.

„Papildomas dėmesys vaiko saugumui neturėtų virsti jo atskyrimu. Diabetu gyvenantis vaikas gali mokytis, sportuoti, keliauti ir dalyvauti bendrose veiklose. Svarbiausia, kad mokykla žinotų individualius jo poreikius, būtų pasirengusi tinkamai reaguoti ir neleistų ligai tapti vaiko tapatybę apibrėžiančia etikete“, – sako K. Šešelgis.

Jis pabrėžia, kad paprastas paaiškinimas padeda išvengti ir baimės, ir patyčių. Bendraklasiams svarbu žinoti, kad 1 tipo diabetas nėra užkrečiamas, neatsiranda dėl suvalgytų saldumynų, o medicinos priemonės ir kai kurios išimtys klasėje padeda vaikui saugiai pasirūpinti savo sveikata.

„Šeimoms, pirmą kartą išgirdusioms vaiko diagnozę, labai svarbu pamatyti, kad jos nėra vienos. Kiti panašią patirtį turintys žmonės gali suteikti ne tik praktinių žinių, bet ir labai reikalingą emocinę atramą. Vaikams taip pat svarbu sutikti bendraamžių ir vyresnių jaunuolių, kurie gyvena su diabetu, sportuoja, studijuoja ir siekia savo tikslų“, – teigia K. Šešelgis.

Tyrimas: 4 iš 10 diabetu sergančių darbuotojų patiria neigiamą elgesį darbe

Su diabetu susiję socialiniai iššūkiai nesibaigia mokykloje. Tarptautinės diabeto federacijos užsakymu 2025 m. septyniose šalyse atlikta 1 400 diabetu sergančių suaugusiųjų apklausa atskleidė, kad apie 40 proc. respondentų dėl diabeto yra patyrę neigiamą elgesį darbovietėje.

Beveik trečdalis (32 proc.) svarstė palikti darbą, o 28 proc. nurodė negavę pertraukų ar laisvo laiko, reikalingo pasirūpinti su diabetu susijusiais poreikiais. Dar 23 proc. teigė dėl savo būklės praradę profesinio tobulėjimo ar mokymosi galimybių. Tyrimas atliktas užsienio šalyse, todėl jo rezultatai tiesiogiai neatspindi Lietuvos darbuotojų situacijos.

Sveikatos būklė yra ypatingos kategorijos asmens duomenys, todėl darbuotojas pats sprendžia, ar ir kam atskleisti diagnozę. Darbdavys gali pasiūlyti pagalbą ir pokalbį, tačiau informacijos neturėtų skleisti be darbuotojo sutikimo. Daugiau apie asmens duomenų apsaugą skelbia Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija.

Darbdaviams siūlo pradėti nuo praktinės edukacijos

Pasak „Dexcom Lietuva“ vadovo Ramūno Stanišausko, dalis nepatogių situacijų darbovietėse kyla ne dėl blogų ketinimų, o dėl žinių apie diabetą trūkumo. Todėl jo vadovaujamoje orgnanizacijoje darbuotojams rengiamos edukacinės veiklos apie ligą ir kasdienius su ja gyvenančių žmonių poreikius.

„Organizacijoje kalbame ne tik apie tai, kas yra diabetas, bet ir nagrinėjame konkrečias situacijas: kodėl darbuotojui gali reikėti pažvelgti į telefoną, pavalgyti susitikimo metu ar padaryti neplanuotą pertrauką. Taip pat aptariame, kaip reaguoti pablogėjus kolegos savijautai, kada pasiūlyti pagalbą ir ko geriau nespręsti už patį žmogų. Tokia praktinė edukacija pasiteisina – kolegoms lengviau suprasti vieniems kitus, lieka mažiau nejaukių klausimų ir klaidingų interpretacijų“, – sako R. Stanišauskas.

Kitoms organizacijoms R. Stanišauskas pataria pradėti nuo pokalbio su pačiu darbuotoju: iš anksto aptarti, kaip reikėtų reaguoti pablogėjus jo savijautai, kas apie sveikatos būklę gali žinoti ir į ką kreiptis prireikus pagalbos.

„Svarbu išgirsti, kokios pagalbos jam iš tikrųjų reikia, gerbti jo privatumą ir nekurti vienodų taisyklių visiems. Du su ta pačia diagnoze gyvenantys žmonės darbe gali turėti visiškai skirtingų poreikių“, – pabrėžia organizacijos vadovas.

Jo teigimu, tokios edukacijos apie diabetą ir atviri pokalbiai naudingi ne tik su diabeto diagnoze gyvenantiems kolegoms:

„Tyrimai rodo, kad įtrauktis ir kalbėjimas apie pažeidžiamesnes darbuotojų grupes padeda ir kitiems kolegoms jaustis saugesniems. Ypač tai aktualu jaunesniems darbuotojams, kuriems vis dažniau svarbios darbdavio vertybės, prasmės jausmas darbe“, – sako jis.

„Dexcom Lietuva“ ir Vaikų ir jaunimo diabeto klubas „Diabitė“ bendradarbiauja nuo bendrovės veiklos Lietuvoje pradžios. Įmonės darbuotojai prisideda prie šeimų ir jaunimo vasaros stovyklų, edukacinių užsiėmimų bei bendruomenės susitikimų organizavimo.

Mindaugas Petrauskas – jauniausios kartos Vilniaus kultūros žurnalistas, rašantis apie miesto sceną: koncertų erdves, gatvės meną, nepriklausomus teatrus ir naktinį gyvenimą. Jį domina, kur ir kaip Vilniuje gimsta nauja kultūra, dažnai dar prieš tai, kai apie ją sužino didieji leidiniai.Istorija:Mindaugas gimė 1994 m. Vilniuje, Pašilaičiuose, tuo metu dar tik augančiame rajone, kur, jo žodžiais, „nebuvo nieko, išskyrus laukus ir naujus namus“. Paauglystėje su draugais grojo pankroko grupėje, repetuodavo garaže ir koncertuodavo mažuose klubuose, kurių dauguma jau seniai uždaryti. Grupė iširo, bet liko įprotis fotografuoti ir aprašinėti kiekvieną koncertą, į kurį nueidavo.Vilniaus dailės akademijoje studijavo meno istoriją ir teoriją, o studijų metais pradėjo leisti internetinį naujienlaiškį apie Vilniaus alternatyviąją sceną. Iš pradžių jį prenumeravo keliasdešimt draugų, vėliau – keli tūkstančiai skaitytojų. Naujienlaiškį pastebėjo kultūros portalas, pasiūlęs Mindaugui rašyti reguliariai.Šiandien jis rašo kultūros leidiniams, veda pokalbių ciklą su jaunais Vilniaus menininkais ir vis dar leidžia savo naujienlaiškį. Jo tekstai išsiskiria tuo, kad jis rašo ne tik apie renginius, bet ir apie erdves: kas nutinka buvusiems fabrikams, kodėl uždaromi klubai, kaip gentrifikacija išstumia menininkų dirbtuves iš Naujamiesčio ir Šnipiškių. Čia jo temos kartais susikerta su Monikos Kazlauskaitės tekstais, ir jie ne kartą rašė kartu.Temos, kurioms jis ištikimas:nepriklausoma muzikos, teatro ir vizualiųjų menų scena industrinės erdvės, virtusios kultūros centrais gatvės menas ir miesto viešųjų erdvių naudojimas naktinis Vilniaus gyvenimas ir jo reguliavimasAsmeniškai: Mindaugas gyvena Šnipiškėse, nuomojasi butą su dviem draugais muzikantais, turi daugiau nei tūkstančio vinilinių plokštelių kolekciją ir kiekvieną penktadienį stengiasi nueiti į bent vieną koncertą, kuriame dar nėra buvęs.