2026 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilniaus arkikatedros tyrimas: ertmėje prie Šv. Kazimiero koplyčios palaikų nerasta, tik akmenų sankaupa

Vilniaus arkikatedros tyrimas: ertmėje prie Šv. Kazimiero koplyčios palaikų nerasta, tik akmenų sankaupa
Asociatyvi nuotrauka „Vilniaus arkikatedros tyrimas: ertmėje prie Šv. Kazimiero koplyčios palaikų nerasta, tik akmenų sankaupa“ (monros / Pixabay)

2026 m. lapkričio 12 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● https://www.flickr.com/photos/97441645@N08 ● https://www.youtube.com/user/LTSeimastiesiogiai)

Seime vykusiame bendrame Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos ir Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos posėdyje aptarti Vilniaus arkikatedroje neseniai atlikto tyrimo rezultatai ir tolesnės šių tyrimų perspektyvos. Posėdyje patirtimi ir įžvalgomis dalijosi Arkikatedros tyrimų grupės nariai ir ekspertai: archeologas Saulius Sarcevičius, mikrobiologė Eglė Lastauskienė, istorikas Aurimas Švedas, architektas Robertas Zilinskas, UAB „Geobaltic“ generalinis direktorius Dainius Michelevičius, UAB „Atodangos“ vadovė Gražina Zilinskienė.

Posėdį pradėjęs Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Darius Jakavičius pabrėžė, kad Vilniaus arkikatedroje vykdomi tyrimai sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo, todėl svarbu išgirsti mokslininkų pateikiamus faktus ir objektyvius paaiškinimus. Pasak komisijos pirmininko, viešojoje erdvėje netrūksta įvairių interpretacijų ir spėlionių, todėl komisijų tikslas buvo tiesiogiai susipažinti su tyrimų eiga ir rezultatais bei sudaryti galimybę Seimo nariams užduoti klausimus tyrėjams.

Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas prof. Valdas Rakutis pažymėjo, kad tokie tyrimai yra svarbūs ne tik istorijos mokslui, bet ir visuomenės istorinei savimonei. Anot jo, Vilniaus arkikatedros tyrimai skatina domėjimąsi Lietuvos praeitimi, padeda geriau pažinti valstybės istoriją ir gali suteikti naujų žinių apie Gediminaičių dinastijos reikšmę Lietuvos bei visos Vidurio ir Rytų Europos istorijai.

Komisijų nariams tyrimo rezultatus pristatė Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Švedas kartu su tyrėjų grupe. Pristatymo metu pabrėžta, kad atlikto tyrimo tikslas nebuvo patvirtinti ar paneigti viešojoje erdvėje keliamas hipotezes dėl Vytauto Didžiojo palaikų. Tyrimas buvo vykdomas pagal Vyriausybės suformuotos darbo grupės pavestą užduotį ištirti geofiziniais metodais nustatytą galimą ertmę Vilniaus arkikatedros bazilikos mauzoliejaus vakarinėje sienoje. Pirmojo tyrimo etapo metu buvo ištirta viena ertmė prie Šv. Kazimiero koplyčios. Joje žmogaus palaikų ar sarkofagų požymių nenustatyta, tačiau aptikta akmenų sankaupa. Kartu pažymėta, kad georadaro ir kitų geofizinių tyrimų metu Arkikatedroje identifikuota ir daugiau galimų ertmių, kurių tyrimai ateityje galėtų būti tęsiami.

Georadaras – prietaisas, kuris siunčia radijo bangas į sieną ar gruntą ir pagal atsispindėjimą parodo paslėptas ertmes ar skirtingų medžiagų sluoksnius. Jis tik nurodo galimas ertmes, o jų turinį tenka tikrinti kitais būdais.

Vilniaus arkikatedroje (prie Šv. Kazimiero koplyčios mauzoliejaus) atlikti tyrimai buvo išskirtiniai tuo, kad prieš pradedant bet kokius mechaninius ar invazinius darbus, pirmiausia buvo pasitelkti mikrobiologiniai mėginiai ir moderni 3D vaizdo fiksavimo įranga.

Didelis dėmesys posėdyje buvo skirtas šiuolaikinio mokslo galimybių parodymui, kurios padeda tyrinėti uždaras, dešimtmečius ar šimtmečius nematytas istorines erdves. Kaip teigė tyrimų grupės narė, mikrobiologė dr. E. Lastauskienė, atliekant minimaliai invazinius tyrinėjimus iki tol netyrinėtoje ertmėje prie Šv. Kazimiero koplyčios, mikrobiologiniai tyrimai atliko didelį vaidmenį. Prieš įvedant 3D vaizdo fiksavimo įrangą į užmūrytą erdvę, mokslininkai paėmė specifinius mėginius, leidusius saugiai ir nepažeidžiant paveldo įvertinti požemių mikroaplinką, biologinį aktyvumą bei užtikrinti tolimesnių istorinių ir archeologinių paieškų saugumą. Pasitelktos naujausios 3D technologijos, lanksčios endoskopinės kameros ir geofiziniai metodai (kuriuos koordinavo UAB „Geobaltic“ bei UAB „Atodangos“ specialistai) suteikė galimybę pamatyti erdves jų fiziškai neardant.

Endoskopinė kamera – labai plona lanksti kamera, kurią galima įvesti pro mažą angą, todėl užmūrytą erdvę pavyksta apžiūrėti beveik nepažeidžiant sienos. Mikrobiologiniai mėginiai padeda įvertinti, ar uždaroje erdvėje yra pelėsių ar bakterijų, galinčių pakenkti paveldui ar tyrėjų sveikatai.

Istorikas dr. A. Švedas ir archeologas dr. S. Sarcevičius posėdyje susirinkusiems akcentavo šių tyrimų tęstinumo svarbą Lietuvos valstybės istorinei atminčiai. Vilniaus arkikatedra – viena svarbiausių valstybės šventovių, slepianti galybę neatrastų palaidojimų, architektūrinių sluoksnių ir kultūrinio kodo elementų. Tuo tarpu architektas R. Zilinskas paaiškino erdvių planavimo ir konstrukcinio saugumo iššūkius, su kuriais susiduriama dirbant istoriniuose požiūriu jautriose Vilniaus katedros zonose.

Vilniaus arkikatedra yra kultūros paveldo objektas, todėl jos tyrimams taikomi paveldosaugos reikalavimai. Informaciją apie saugomus objektus skelbia Kultūros vertybių registras.

Arkikatedros tyrimų grupės vadovas A. Švedas akcentavo, kad atliktas tyrimas laikytinas sėkmingu dėl kelių priežasčių: darbai buvo atlikti profesionaliai ir nepažeidžiant kultūros paveldo objekto, procese dalyvavo įvairių sričių specialistai, buvo pasitelktos pažangios technologijos, o visuomenei nuolat teikta informacija apie tyrimų eigą ir rezultatus.

Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties bei Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos nariai išreiškė palaikymą tolimesniems moksliniams tyrimams ir pabrėžė jų svarbą ir reikšmę Lietuvos istorinės atminties puoselėjimui.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.