Apie malones, patirtas užtariant Aušros Vartų Gailestingumo Motinai, pasakojama jau ne vieną šimtmetį. Senieji liudijimai stebina ne tik nepaprastais išgijimais ar išgelbėjimais nuo nelaimių, bet ir istorijomis apie bausmes tiems, kurie išdrįso pasikėsinti į šventąjį paveikslą. Šiandien prie Gailestingumo Motinos žmonės ateina su kitokiais prašymais ir liudijimais, tačiau vedami to paties tikėjimo, kad čia bus išklausyti.
Iš mirties išsigelbėjęs vaikas ir miestą siaubęs gaisras
Vienas svarbiausių šių pasakojimų šaltinių – Vilniaus karmelito tėvo šv. Grigaliaus Hilarijono 1761 m. išleista knygelė „Reliacija apie Švč. Mergelės Marijos paveikslą, Aušros Vartuose prie Šv. Teresės basųjų karmelitų bažnyčios malonėmis garsėjantį“. Joje aprašyti liudytojų patvirtinti stebuklai, atskleidžiantys ne tik tikėjimą Aušros Vartų Marijos užtarimu, bet ir anuomet gyvavusį įsitikinimą, kad ji baudžia piktadarius. Basieji karmelitai – katalikų vienuolių ordino šaka, o reliacija – tai ankstesnių amžių raštiškas pranešimas ar aprašymas apie įvykius.
Vienas pirmųjų knygelėje aprašytų stebuklų įvyko 1671 metais. Kai į koplyčią buvo įneštas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, dvejų metų vaikas iškrito iš antro aukšto ir taip smarkiai trenkėsi į akmeninį grindinį, kad buvo pakeltas jau negyvas.
Sielvartaujantys tėvai priešais Aušros Vartų paveikslą pavedė vaiką Švč. Mergelei Marijai, „didžiai pasitikėdami, kad į jų maldavimą tikrai bus atsakyta“. Kitą rytą jie rado vaiką „sveikutėlaitį, be mažiausios žalos kūnui ir be menkiausio sumušimo“.
Atsidėkodami už šį stebuklą tėvai koplyčioje pakabino jį vaizduojančią tapytą lentelę. Deja, ji neišliko – sudegė kartu su koplyčia per 1715 m. gegužės 27 d. gaisrą.
Dar vieną stebuklą karmelitas sieja su 1706 m. gegužės 18 d. Vilnių siaubusiu gaisru. Tądien apie vidurdienį netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios įsiplieskė ugnis „iš vieno apgailėtino namelio ir daugybę puikių namų, vienuolynų, Dievo šventovių sunaikino“.
Liepsnos pasiekė ir Aušros Vartus. Kaip rašoma šaltinyje, bažnyčią ir šalia esantį vienuolyną „ugnis iš abiejų pusių užpuolė taip, kad ankštame kieme mediniai statiniai supleškėjo“. Tačiau kai du vienuoliai iš Aušros Vartų išnešė Švč. Mergelės Marijos paveikslą ir padėjo jį bažnyčioje, „tuoj pat ugnis nuo vienuolyno ir bažnyčios atlyžo“. Pasak metraštininko, tuo metu kai kurie besimeldžiantys žmonės regėjo Švč. Mergelę Mariją, didžiai spindinčią virš karmelitų Šv. Teresės bažnyčios.
Kareiviui – bausmė už pasikėsinimą į paveikslą
Vis dėlto senieji pasakojimai apie Aušros Vartų Mariją neapsiriboja išgijimais ir išsigelbėjimais. Kai kurie jų šiandieniam skaitytojui gali pasirodyti net šiurpūs.
Vienas pasakojimas siejamas su 1708 metais, kai žiemai Maskvos caras Petras Aleksejevičius su savo kariuomene įsikūrė Vilniuje.
Karmelio užrašytame pasakojime vienas caro kariuomenės kareivis, apimtas godumo, įsmuko į Aušros Vartus ir mėgino nuo šventojo paveikslo nuplėšti sidabrinį drabužį. Tačiau vos tik jį palietė, buvo nublokštas į sieną ir ištiško į gabalus.
Teigiama, kad šis įvykis taip išgąsdino Maskvos kariuomenės karius, jog šie pradėjo rodyti ypatingą pagarbą Aušros Vartų Marijai. Kariai pradėjo dalyti išmaldą, savo papročiu žemai nusilenkdavo Aušros Vartų Marijai. Gerbiant Dievo Motiną, vartuose stovintiems sargybiniams net buvo uždrausta rūkyti tabaką.
Gyvenimą keičiantys stebuklai
Praėjus daugiau kaip trims šimtmečiams, žmonės ir toliau pasakoja apie malones, patirtas prie Aušros Vartų Marijos.
Gabija pasakoja, kaip sunkiausiu gyvenimo momentu, mirštant artimajam, vidinis jausmas ją atvedė į Aušros Vartus: „Sunku paaiškinti, kodėl tuomet ten nuėjau, bet turėjau seną maldynėlį ir ten buvo malda Aušros Vartų Marijai. Aš tiesiog skaičiau tą maldą. Atsimenu jausmą, kai einu pro tuos vartus ir galva visa važiuoja, atrodo visiškas beviltiškumas.“
Tačiau po tos dienos Gabijos gyvenimas ėmė keistis: „Labai greitai priėmiau visas katalikų tikėjimo tiesas. Marija nuvedė mane pas Dievą. Po tos dienos viskas ėmė dėliotis, o aš gavau tikėjimą ir Dievo pažinimą“, – pasakoja moteris.
Aistė tikėjimo dovaną jau turėjo, todėl į Gailestingumo Motiną kreipėsi jau su viltimi ir tikslu. „Buvau dar vaikas ar paauglė. Mano mama turėjo rimtų sveikatos problemų. Atsimenu, jai skaudėdavo, o aš labai nerimavau. Meldžiausi Aušros Vartų Marijai. Kiek atsimenu, net nebūtinai prie jos, tiesiog kreipiausi būtent į ją“, – prisimena Aistė.
Šiandien ji neabejoja, kad jos malda neliko be atsako: „Tikiu, kad Marija tuomet išklausė mano maldos.“
Dovilė pasakoja, kad negali įvardinti konkretaus stebuklo, tačiau beviltiškose situacijose visuomet skuba pas Gailestingumo Motiną: „Aušros Vartų Marija, dievaži, turi kažką stebuklingo. Ten kojos neša, kai jaučiuosi beviltiškai. Žinau, kad būsiu išklausyta. Nebūtinai išsipildys mano troškimai, bet širdis bus pakreipta tinkama linkme.“
Moteris šypsosi prisiminusi, kad buvo sugalvojusi ir savitą maldos būdą – rašyti laiškus Marijai. „Kartais atėjusi labai išsiblaškydavau, tada atsisėsdavau į kamputį ir rašydavau laišką. Po to jį pasiimdavau su savimi, nešiukšlindavau“, – juokiasi Dovilė.
Prie Gailestingumo Motinos – su prašymais ir padėkomis
Lapkričio 15–22 dienomis Aušros Vartuose vyks tradiciniai Gailestingumo Motinos Globos atlaidai. Į juos kasmet susirenka tikintieji iš Lietuvos – vieni prašyti užtarimo, kiti padėkoti už jau patirtas malones. Atlaidai – katalikų bažnyčios šventė, kurios metu rengiamos iškilmingesnės pamaldos, o tikintieji paprastai kviečiami priimti išpažinties ir komunijos sakramentus.
Per šimtmečius keitėsi Vilnius, jo žmonės ir jų gyvenimo aplinkybės. Tačiau prie Aušros Vartų paveikslo ir šiandien ateinama su tais pačiais žmogiškais rūpesčiais – dėl artimųjų sveikatos, netekčių, gyvenimo sunkumų ir ateities nežinios.
Aušros Vartai – vienintelė išlikusi Vilniaus gynybinės sienos vartų dalis. Stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas yra koplyčioje virš vartų, todėl pro juos einantys tikintieji dažnai stabteli pasimelsti, o vyrai tradiciškai nusiima kepures.
O kartais, kaip liudija čia besilankantys žmonės, didžiausia gauta malonė būna ne išsipildęs prašymas, bet atrasta stiprybė priimti tai, ko pakeisti negali.
