Kai prieš kelerius metus vilnietė liko viena auginti autizmo spektro sutrikimą turintį sūnų, didžiausias rūpestis buvo ne patogesnis būstas ar didesnės pajamos. Svarbiausia buvo žinoti, kad rytoj jie vis dar turės kur gyventi. Šiandien moteris gyvena socialiniame būste ir atvirai kalba apie stereotipus, kuriuos dažnai tenka girdėti visuomenėje.
Moters istorija yra vienas iš pavyzdžių, kaip gyvenimo aplinkybės gali pakeisti žmogaus planus ir priversti ieškoti pagalbos. Moteris, savo ir vaiko privatumo sumetimais, nenori atskleisti tapatybės, tačiau sutiko pasidalinti patirtimi, kuri, jos manymu, gali padėti visuomenei geriau suprasti, kodėl žmonės kreipiasi dėl socialinio būsto.
Liko viena su mažamečiu vaiku ir nežinomybe
Prieš kelerius metus moters gyvenimas atrodė visai kitaip. Ji gyveno šeimos būste, tačiau pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, juos teko palikti ir ieškoti naujos gyvenamosios vietos. „Su sūnumi netekome pastogės. Teko kraustytis į nuomojamą būstą. Jis buvo senas, prastos būklės, bet tuo metu tai buvo vienintelė vieta, į kurią mus sutiko priimti su vaiku“, – prisimena pašnekovė.
Būsto paieškos nebuvo paprastos. Pasak pašnekovės, ne visi nuomotojai buvo linkę priimti nuomininkus su vaiku. Iš kelių apžiūrėtų būstų tik vieno savininkas sutiko išnuomoti būstą jai ir sūnui, todėl tinkamos gyvenamosios vietos paieškos pareikalavo nemažai pastangų.
Tuo metu ji dirbo prekybos sektoriuje ir viena rūpinosi tiek šeimos išlaikymu, tiek sūnaus priežiūra. Nors pajamos siekė kiek daugiau nei pusę tūkstančio eurų per mėnesį, jų turėjo pakakti nuomai, maistui ir vaiko poreikiams.
Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad sūnui buvo nustatytas sunkus autizmo spektro sutrikimas. Berniukui reikėjo nuolatinės priežiūros, terapijų ir specialistų pagalbos. Vaiko sveikatos būklė darė įtaką ir moters galimybėms dirbti visą darbo dieną. „Kai augini vaiką, kuriam reikia ypatingos priežiūros, ne visada gali būti darbe nuo ryto iki vakaro. Jei paskambina iš mokyklos, kurioje mokosi vaikas ir pasako, kad jis jaučiasi prastai, nieko nelaukdama važiuoju pas jį. Juk neturiu kito pasirinkimo“, – pasakoja ji. Autizmo spektro sutrikimas yra raidos ypatumas, lemiantis skirtingą bendravimą, elgesį ir aplinkos suvokimą; daugeliui tokių vaikų ypač svarbi nuspėjama, pastovi kasdienė aplinka.
Būsto paieškas lydėjo nežinomybė
Apsigyvenus vieno kambario nuomojamame bute, kuris tapo laikinais namais, kasdienybę lydėjo nuolatinis nesaugumo jausmas. „Viename kambaryje turėjome sutalpinti ir dvi lovas, ir vaiko priežiūros priemones, ir visus kitus mūsų daiktus. Vietos buvo nedaug. Tačiau svarbiausia buvo ne tai. Labiausiai slėgė nežinomybė, kas bus toliau“, – prisimena ji.
Situaciją dar labiau apsunkino žinia, kad skiriasi buto, kuriame gyveno, savininkai. Moteris baiminosi, jog būstas gali būti parduotas, o jai ir sūnui vėl teks ieškoti naujos gyvenamosios vietos. „Labiausiai bijojau, kad vieną dieną mums lieps išsikraustyti. Kai augini vaiką, kuriam labai svarbi stabili aplinka, tokia nežinomybė slegia dar labiau“, – pasakoja pašnekovė.
Siekdama užtikrinti šeimai stabilesnes gyvenimo sąlygas, moteris, persikėlusi į nuomojamą būstą, tuo pačiu metu kreipėsi ir dėl būsto nuomos mokesčio kompensacijos, ir dėl socialinio būsto. Kadangi šeimos pajamos buvo nedidelės, kurį laiką ji gavo būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją, padėjusią padengti dalį būsto nuomos išlaidų. Pasak pašnekovės, tuo metu svarbiausia buvo ne didesnis būstas ar geresnės sąlygos, o galimybė išlaikyti stabilumą ir užtikrinti saugią aplinką sūnui. Vėliau, sulaukusi pasiūlymo apsigyventi socialiniame būste, ji sako pagaliau pajutusi didesnį saugumą ir ramybę dėl ateities.
Kuo skiriasi kompensacija ir socialinis būstas? Būsto nuomos mokesčio dalies kompensacija yra valstybės parama mažas pajamas gaunantiems asmenims, kurie nuomojasi būstą iš privačių savininkų: ji padengia dalį nuomos išlaidų. Socialinis būstas yra savivaldybės nuosavybė, jis nuomojamas asmenims ir šeimoms, kurių pajamos ir turtas neviršija įstatymo nustatytų ribų. Į jį žmonės įrašomi į laukiančiųjų eilę, todėl pasiūlymo tenka laukti.
Laiškas, kurio nesitikėjo
Šių metų pradžioje moteris elektroniniame pašte pamatė laišką iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Perskaičiusi jį, ji kurį laiką net negalėjo patikėti tuo, ką mato. „Atsimenu, pagalvojau, kad turbūt įsivėlė klaida. Net paskambinau pasitikslinti, ar tikrai laiškas skirtas man“, – šypsosi pašnekovė.
Socialinio būsto nuomos sąlygas ir paramos būstui tvarką savivaldybės gyventojams paaiškina savivaldybės administracija; bendra informacija pateikiama Vilniaus miesto savivaldybės svetainėje.
Netrukus ji pirmą kartą pravėrė būsto, kuris vėliau tapo jos ir sūnaus namais, duris. Šiandien moteris sako, kad būtent tuomet prasidėjo naujas, kur kas ramesnis jų gyvenimo etapas. „Tą akimirką dar buvo sunku suvokti, kad viskas vyksta iš tikrųjų. O dabar kiekvieną kartą grįžusi namo jaučiu dėkingumą už tai, kad pagaliau turime savo saugią vietą“, – sako ji.
Pokyčius pajuto ir mama, ir sūnus
Šeima naujuose namuose gyvena maždaug pusmetį. Moteris sako, kad didžiausias pokytis nėra naujos sienos ar didesnis plotas. Didžiausias pokytis yra ramybė. „Pirmą kartą po daugelio metų galiu jaustis saugi. Žinau, kad turiu kur grįžti, kad niekas staiga nelieps ieškoti kito būsto.“
Anot jos, pokyčius pajuto ir sūnus. „Kai grįžtame namo, jis šypsosi. Matau, kad atpažįsta vietą ir jaučiasi gerai. Jam labai svarbus pastovumas, todėl šie namai suteikė daugiau stabilumo ir jam.“
Persikraustymo dieną pirmiausia į naują butą atkeliavo berniuko žaislai ir baldai. „Norėjau, kad jis kuo greičiau pajustų, jog tai yra jo erdvė. Kai surinkome jo lovą ir pasakiau, kad tai jo kambarys, jo džiaugsmas buvo neapsakomas.“
Socialinis būstas nėra gyvenimo tikslas
Moteris atvirai kalba, kad socialinio būsto nelaiko gyvenimo pasiekimu ar galutiniu tikslu. Šiuo metu ji siekia baigti vidurinį išsilavinimą ir ieško galimybių ateityje įgyti naują profesiją. Moteris tikisi, kad tai atvers daugiau galimybių darbo rinkoje ir leis užsitikrinti didesnes pajamas.
Pasak pašnekovės, būtent čia slypi viena didžiausių visuomenėje vyraujančių klaidingų nuostatų. „Žmonės kartais galvoja, kad gavęs socialinį būstą žmogus nustoja stengtis. Tačiau dauguma tiesiog nori atsistoti ant kojų. Niekas negali žinoti, kokios aplinkybės laukia rytoj. Aš irgi niekada negalvojau, kad man prireiks tokios pagalbos.“
Paklausta, ką norėtų pasakyti žmonėms, kurie socialinio būsto gyventojus vertina per stereotipų prizmę, moteris nedvejoja. „Aš nepasidaviau. Nenugrimzdau į priklausomybes, nenuleidau rankų. Auginu vaiką,
rūpinuosi juo, mokausi, ieškau galimybių judėti į priekį. Noriu, kad mano vaikas matytų pavyzdį, jog visada verta stengtis.“
Jos teigimu, valstybės pagalba nepadaro žmogaus silpnesnio. Priešingai, kartais būtent ji leidžia nepalūžti sunkiausiu gyvenimo momentu. Paklausta, ką jų šeimai suteikė socialinis būstas, moteris ilgai negalvoja. „Ramų gyvenimą. Tiesiog ramų gyvenimą. Dabar žinau, kad turiu kur grįžti.
