2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Pusė Vilniaus šviestuvų neturi valdiklių: gedimus siūloma aptikti dronais ir dirbtiniu intelektu

Pusė Vilniaus šviestuvų neturi valdiklių: gedimus siūloma aptikti dronais ir dirbtiniu intelektu
Asociatyvi nuotrauka „Pusė Vilniaus šviestuvų neturi valdiklių: gedimus siūloma aptikti dronais ir dirbtiniu intelektu“ (Alex Kulikov / Unsplash)

Išmanieji miestai šiandien neapsiriboja vien išmaniaisiais šviesoforais ar duomenų analizės platformomis. Technologijos vis dažniau pasitelkiamos ir kasdienėms miesto priežiūros užduotims spręsti. Vieną tokių sprendimų savo baigiamajame darbe kuria VILNIUS TECH Fundamentinių mokslų fakulteto magistrantas Laurynas Zalaga. Studijų programoje „Management of Artificial Intelligence Solutions“ (liet. Dirbtinio intelekto sprendimų valdymas) besimokantis studentas tiria, kaip pasitelkus dronus ir dirbtinį intelektą (DI) būtų galima automatizuoti miesto apšvietimo sistemų stebėseną ir greičiau nustatyti gedimus.

„Idėja kilo ieškant vienos iš kasdienių miesto infrastruktūros priežiūros problemų praktinio sprendimo. Maždaug pusė Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių šviestuvų neturi valdiklių, kurie leistų automatiškai nustatyti gedimus. Dėl to atsakingos tarnybos apie neveikiantį šviestuvą neretai sužino tik gavusios gyventojų pranešimus. Atsižvelgiant į tai, atsirado patikimo ir kartu ekonomiško sprendimo poreikis, kuris leistų efektyviau stebėti miesto apšvietimo sistemų būklę“, – pasakoja L. Zalaga.

Valdiklis – prie šviestuvo ar jo valdymo spintos prijungtas įrenginys, kuris perduoda duomenis apie lempos būklę ir leidžia ją reguliuoti nuotoliu. Be jo gedimas paprastai pastebimas tik apžiūros metu arba gavus gyventojo pranešimą.

Studento siūlomame sprendime svarbų vaidmenį atlieka tiek dronai, tiek DI. Pirmiausia suplanuojamas skrydžio maršrutas ir perduodamas dronui. Nustatytu laiku dronas automatiškai pakyla iš dokavimo stotelės ir skrenda maršrutu, fotografuodamas vietas, kuriose pagal koordinates yra apšvietimo stulpai. Pasibaigus skrydžiui surinkti duomenys perkeliami į debesijos platformą, kur juos analizuoja iš anksto apmokytas DI modelis. Įvertinęs nuotraukas, jis gali tiksliai nustatyti, kurie šviestuvai neveikia ir kuriems reikalingas remontas.

Dokavimo stotelė – vieta, kurioje dronas nusileidžia, įkraunamas ir laukia kito skrydžio. Debesijos platforma – internetu pasiekiami serveriai, kuriuose saugomi ir apdorojami dideli nuotraukų kiekiai.

„Toks sprendimas miestui suteiktų apčiuopiamą naudą. Gedimai būtų aptinkami greičiau, todėl būtų operatyviau šalinami, o miesto apšvietimo kokybė gerėtų. Kartu būtų efektyviau organizuojami infrastruktūros priežiūros darbai ir mažinama priklausomybė nuo atsitiktinių pranešimų apie gedimus“, – apie sprendimo naudą pasakoja VILNIUS TECH studentas.

Tačiau, pasak L. Zalagos, miesto apšvietimas yra tik viena iš galimų technologijos pritaikymo sričių. Dronų surinktos nuotraukos galėtų būti naudojamos ir kitų miesto infrastruktūros objektų būklei vertinti. Net ir tamsiuoju paros metu užfiksuotuose vaizduose galima analizuoti kelio dangos būklę, eismo kontrolės infrastruktūrą, dviračių takus, kelio ženklinimą ar kitus miesto elementus. Tai leistų vieno skrydžio metu surinkti duomenis, kurie būtų naudingi skirtingoms miesto priežiūros sritims.

„Didžiausias iššūkis kuriant sprendimą buvo duomenų rinkinio, reikalingo DI modeliui mokyti, parengimas. Tam reikėjo, kad konkrečių šviestuvų išjungimas tamsiuoju paros metu sutaptų su drono skrydžio ir fotografavimo laiku. Šis procesas turėjo vykti efektyviai ir operatyviai, kadangi ilgesnis apšvietimo trūkumas galėtų sukelti nepatogumų ar net pavojų gyventojams. Taip pat papildomi iššūkiai kilo anotuojant nuotraukas – kartais net žinant, kurie šviestuvai buvo išjungti, juos būdavo sudėtinga rasti dėl nepakankamo apšvietimo. Vis dėlto kiekvienas projekto etapas suteikė vertingos praktinės patirties ir leido geriau suprasti tiek DI, tiek miesto infrastruktūros valdymo galimybes“, – dalijasi L. Zalaga.

Anotavimas – nuotraukų žymėjimas, kai žmogus nurodo, kur vaizde yra neveikiantis šviestuvas. Pagal tokius pavyzdžius DI modelis mokosi pats atpažinti gedimus.

VILNIUS TECH studento nuomone, ateityje miestų valdymas ir priežiūra taps dar labiau paremti duomenimis bei realiuoju laiku gaunama informacija. Vis daugiau procesų vyks autonomiškai, o DI ir kitos pažangios technologijos ne tik padės greičiau nustatyti problemas, bet ir leis jas prognozuoti dar prieš joms tampant rimtais iššūkiais. Tai atvertų galimybes kurti efektyviau veikiančius, saugesnius ir išmanesnius miestus.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.