2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

„Rail Baltica“ finansavimas po 2028 m.: keturių šalių lyderiai prašia ES atskiros eilutės biudžete

„Rail Baltica“ finansavimas po 2028 m.: keturių šalių lyderiai prašia ES atskiros eilutės biudžete
Asociatyvi nuotrauka „„Rail Baltica“ finansavimas po 2028 m.: keturių šalių lyderiai prašia ES atskiros eilutės biudžete“ (HoBoTrails12AM / Pixabay)

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda kartu su Estijos Ministru Pirmininku Kristenu Michalu, Latvijos Ministru Pirmininku Andriu Kulbergu ir Lenkijos Ministru Pirmininku Donaldu Tusku bendru laišku kreipėsi į Europos Vadovų Tarybos (EVT) Pirmininką António Costa ir Europos Komisijos Pirmininkę Ursulą von der Leyen, siekdami atkreipti dėmesį į strateginę „Rail Baltica“ projekto svarbą Europos Sąjungai (ES).

Šalių lyderiai patvirtino Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos įsipareigojimą užtikrinti, kad „Rail Baltica“ projektas būtų užbaigtas 2028–2034 m. ES daugiametės finansinės programos (DFP) laikotarpiu. Tam, kad projektas galėtų būti sėkmingai įgyvendintas, lyderiai kviečia projektui numatyti reikalingą ES finansavimą. Daugiametė finansinė programa – tai ilgalaikis Europos Sąjungos biudžeto planas, pagal kurį iš anksto nustatomos pagrindinių išlaidų sritys ir jų apimtys keleriems metams.

Laiške pabrėžiama, kad „Rail Baltica“ – strateginė ES investicija į saugumą, karinį mobilumą, junglumą, ekonomikos atsparumą, Europos vienybę ir teritorinę sanglaudą. Projekto reikšmė dar labiau išaugo dabartinėje saugumo aplinkoje, siekiant užtikrinti ES ir NATO gebėjimą greitai perkelti karius ir karinę techniką į Europos rytinį flangą.

Šalių lyderiai primena, kad „Rail Baltica“ pasiekė brandų įgyvendinimo etapą. Lietuvoje statoma 114 km pagrindinės linijos, įskaitant atkarpas, kuriose jau pradėtas bėgių klojimas, o bendrai Baltijos šalyse beveik pusė pagrindinės linijos jau yra statoma arba parengta statyboms. „Rail Baltica“ koridoriaus įgyvendinimas tęsiamas ir Lenkijoje, kur neseniai sutartimi patvirtinta beveik 95 km geležinkelio infrastruktūros tiesimas Balstogės–Elko atkarpoje, taip dar labiau sustiprinant Baltijos šalių ir likusios Sąjungos ryšį.

„Mūsų šalys patvirtina įsipareigojimą įgyvendinti projektą ir vykdyti savo nacionalinius įsipareigojimus. Toliau glaudžiai bendradarbiausime, kad užtikrintume suderintą projekto vykdymą ir jo įgyvendinimą laiku“, – rašoma bendrame laiške.

Šalių lyderiai pabrėžia, kad „Rail Baltica“ projektui skirtas ir reikšmingas nacionalinis finansavimas bei gauta didelė Europos Sąjungos parama. Tačiau sėkmingai užbaigti projektą galima tik su tvirtu, nuspėjamu ir tikslinį pobūdį turinčiu ES finansavimu pagal kitą daugiametę finansinę programą. Tai leistų sukurti didelę pridėtinę vertę, kuri toli peržengtų dalyvaujančių ES valstybių narių ribas ir tarnautų visos Sąjungos interesams.

Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos lyderiai ragina Europos infrastruktūros tinklų priemonėje numatyti specialią, „Rail Baltica“ projektui skirtą tikslinę finansavimo eilutę. „Rail Baltica“ turi likti vienu svarbiausių ES infrastruktūros prioritetų. Europos infrastruktūros tinklų priemonė (angl. Connecting Europe Facility) – Europos Sąjungos finansavimo programa, iš kurios remiami tarpvalstybiniai transporto, energetikos ir skaitmeninių tinklų projektai.

„Tikime, kad Europos Vadovų Taryba ir toliau pripažins „Rail Baltica“ prioritetiniu Europos projektu ir palaikys sąlygas, būtinas sėkmingam jo užbaigimui. „Rail Baltica“ įgyvendinimas atsiųs aiškią žinią, kad Europos Sąjunga geba investuoti į infrastruktūrą, kuri kartu stiprina saugumą, skatina sanglaudą ir gilina visų jos regionų integraciją“, – rašoma bendrame laiške.

„Rail Baltica“ – didžiausias geležinkelių infrastruktūros projektas Baltijos šalių istorijoje, kurį įgyvendinant bus nutiestas elektrifikuotas europinio standarto dvikelis geležinkelis, sujungsiantis Varšuvą, Kauną, Vilnių, Panevėžį, Rygą, Pernu ir Taliną. Bendras „Rail Baltica“ geležinkelio linijos ilgis Baltijos šalyse siekia 870 km: Lietuvoje – 392 km, Latvijoje – 265 km, Estijoje – 213 km ir apie 362 km Lenkijoje.

„Rail Baltica“ yra dviejų Europos transporto tinklo koridorių – Šiaurės–Baltijos jūrų ir Baltijos, Juodosios bei Egėjo jūrų – sudėtinė dalis. 2011 m. Lietuvoje jis pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu.

Projekte dalyvauja penkios Europos Sąjungos šalys: Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir netiesiogiai Suomija. Naują europinio standarto 1435 mm vėžės pločio „Rail Baltica“ geležinkelį plėtoja trys Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva, o Lenkija modernizuoja savo ruožą.

Europinio standarto vėžė skiriasi nuo plačiosios vėžės, kuri naudojama Lietuvos, Latvijos ir Estijos geležinkeliuose iš sovietmečio. Dėl to traukiniai iš Vakarų Europos į Baltijos šalis šiuo metu be perkrovimo ar keitimo važiuoti negali, o naujoji linija šį apribojimą turėtų panaikinti. Daugiau apie projektą skelbia Susisiekimo ministerija: sumin.lrv.lt.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.