2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilniaus televizijos bokštas nušvito raudonai: diskusija apie disleksiją ir lankstesnę mokymosi aplinką

Vilniaus televizijos bokštas nušvito raudonai: diskusija apie disleksiją ir lankstesnę mokymosi aplinką
Asociatyvi nuotrauka „Vilniaus televizijos bokštas nušvito raudonai: diskusija apie disleksiją ir lankstesnę mokymosi aplinką“ (cool guy jon / Unsplash)

Vilnius, 2026 m. spalio 12 d. – Tarptautinės disleksijos pažinimo savaitės proga Vilniaus televizijos bokštas naktį iš spalio 6-osios į 7-ąją nušvito raudonai. Tą dieną Vilniaus Gedimino Rotary klubas šią progą pažymėjo ne tik simboline miesto akcija, bet ir Verkių rūmuose surengta vakariene bei diskusija apie tai, ką šiandien reiškia gyventi su disleksija aplinkoje, kuri vis dar dažnai tikisi, kad visi mokysimės, skaitysime ir informaciją suvoksime vienodai.

Disleksija – specifinis mokymosi ypatumas, kuris pirmiausia apsunkina skaitymą, rašymą ir žodžių atpažinimą. Jis nesusijęs su intelektu ar tingumu. Žmonės su disleksija informaciją dažnai geriau suvokia kitais būdais, pavyzdžiui, per garsą, vaizdą ar praktinę veiklą.

Diskusijoje dalyvavo apie savo disleksijos patirtį atvirai kalbantys Matas Maldeikis, Aušra Maldeikienė, Lietuvos disleksijos asociacijos vadovė Agnė Liucilė Grickevičė, disleksijai draugiškos mokyklos „D&D School“ steigėja ir direktorė Inga Bajalytė-Petkuvienė, Mokymosi ypatumų centro „Labirintas“ įkūrėjas ir vadovas Darius Blažinskas, „Porsche Ladies“ bendruomenės atstovės bei Vilniaus Gedimino Rotary klubo nariai.

Svarbiausia – ne pritaikyti žmogų prie sistemos, o kurti lankstesnę aplinką

Matas Maldeikis dalijosi, kad sunkiausias jo gyvenimo etapas buvo mokykla – aplinka, kurioje teko žaisti pagal visiems priimtinas taisykles, nors pats daugelį dalykų matė ir suprato kitaip. Tačiau jo istorijoje svarbiausi ne vien sunkumai. Šeimos palaikymas, laiku šalia buvę profesionalai ir supratimas, kas iš tiesų vyksta, padėjo rasti tinkamus būdus mokytis ir judėti pirmyn. Šiandien jis disleksiją mato ir kaip kitokio mąstymo dalį – gebėjimą situacijas pamatyti kitu kampu. Pasak M. Maldeikio, per metus jis perskaito apie 50 knygų.

Aušra Maldeikienė kalbėjo ir iš savo, disleksiją turinčio žmogaus, ir iš mamos perspektyvos. Ji kėlė klausimą, kiek pati kalba, kuria apibūdiname disleksiją, formuoja visuomenės nuostatas: ar kitoks būdas skaityti, mokytis ir suvokti informaciją savaime reiškia, kad žmogų turime vadinti „sutrikusiu“?

„D&D School“ steigėja ir direktorė Inga Bajalytė-Petkuvienė pabrėžė, kad disleksiją turintys vaikai skaito, rašo ir sėkmingai mokosi. Tai gabūs, smalsūs ir gebantys tobulėti vaikai – jiems svarbu sudaryti erdvę mokytis tinkamiausiu būdu, jaustis priimtiems ir palaikomiems. Neklausiame, kaip vaiką pritaikyti prie vieno mokymosi modelio, klausiame – ar pati aplinka yra pakankamai lanksti, kad skirtingi vaikai galėtų parodyti, ką iš tiesų geba.

Lietuvos disleksijos asociacijos vadovė Agnė Liucilė Grickevičė dalijosi realiomis vaikų, tėvų ir suaugusiųjų patirtimis mokykloje, darbe ir šeimoje. Asociacijos misija – skatinti visuomenės supratimą ir siekti sisteminių pokyčių, kad disleksiją turintys žmonės būtų suprasti, priimti ir visapusiškai palaikomi.

Mokykloje disleksiją turintiems mokiniams padeda pritaikytos užduotys, daugiau laiko atsiskaitymams, garso įrašai, specialios šriftų ir skaitymo priemonės. Dėl vaiko skaitymo ar rašymo sunkumų tėvai gali kreiptis į mokyklos specialųjį pedagogą arba pedagoginę psichologinę tarnybą, kur įvertinami mokymosi poreikiai.

„Disleksiją turinčiam vaikui nereikia mažesnių lūkesčių – jam reikia galimybės parodyti savo gebėjimus jam tinkamu būdu. Kartais tam padeda tinkama mokymosi priemonė, kartais – specialisto pagalba, o kartais svarbiausia, kad šalia esantis suaugęs suprastų, kodėl vaikui sunku. Mūsų tikslas nėra palengvinti mokymąsi, – mūsų tikslas yra pašalinti nereikalingas kliūtis“, – sako Mokymosi ypatumų centro „Labirintas“ įkūrėjas ir vadovas Darius Blažinskas.

Raudona – matomumo, o ne klaidos ženklas

Raudona spalva disleksijos pažinimo iniciatyvoje pasirinkta neatsitiktinai. Mokykloje ji daugeliui žmonių siejasi su raudonu rašikliu, pataisymais ir klaidomis. Tarptautinė „Go Red for Dyslexia“ iniciatyva kviečia šią spalvą paversti matomumo, supratimo ir palaikymo ženklu. Disleksijos pažinimo savaitė kasmet minima spalio mėnesį, o raudonai dažnai apšviečiami žinomi pastatai ir objektai.

„Mums svarbu, kad disleksijos pažinimas nesibaigtų vien simboliniu televizijos bokšto apšvietimu. Šviesa gali atkreipti dėmesį, tačiau tikrąją vertę sukuria tai, kas vyksta po jos – supratimas, profesionali pagalba, pasirengę mokytojai, tinkamos priemonės ir kasdienis palaikymas. Tikrasis pokytis prasideda tada, kai aplinka padeda žmogui atsiskleisti, o ne verčia jį nuolat prisitaikyti prie vieno modelio“, – sako Vilniaus Gedimino Rotary klubo prezidentas Tomas Ruzgys.

Vilniaus Gedimino Rotary klubui disleksijos tema nėra vienkartinė spalio akcija. Klubas jau kelerius metus remia iniciatyvas ir priemones, kurios mažina skaitymo sunkumų keliamas kliūtis ir didina vaikų savarankiškumą mokantis.

Prie iniciatyvos prisijungė ir „Porsche Ladies“

Po diskusijos vakaro dalyviai persikėlė prie Vilniaus televizijos bokšto, kuris VGRK iniciatyva visą naktį švietė raudonai. Prie „Go Red for Dyslexia“ prisijungė ir „Porsche Ladies“ bendruomenės atstovės, prie bokšto atvykusios raudonais „Porsche“ automobiliais.

Jų dalyvavimas buvo ne vien vizualinis. „Porsche Ladies“ nuosekliai įsitraukia į socialines iniciatyvas, stebi, kur tuo metu labiausiai reikia pagalbos, ir telkia savo bendruomenę prasmingiems darbams. Viena iš tęstinių iniciatyvų – „911 Kalėdinių dovanų“, sutelkianti reikšmingą paramą. Šįkart bendruomenės dėmesys krypo į disleksijos temą.

Raudona šviesa užges ryte. Klausimas, kaip sukurti aplinką, kurioje disleksiją turinčiam žmogui nereikėtų slėpti savo kitoniško mokymosi būdo ar nuolat įrodinėti savo gebėjimų, lieka daug ilgesniam laikui.

Mindaugas Petrauskas – jauniausios kartos Vilniaus kultūros žurnalistas, rašantis apie miesto sceną: koncertų erdves, gatvės meną, nepriklausomus teatrus ir naktinį gyvenimą. Jį domina, kur ir kaip Vilniuje gimsta nauja kultūra, dažnai dar prieš tai, kai apie ją sužino didieji leidiniai.Istorija:Mindaugas gimė 1994 m. Vilniuje, Pašilaičiuose, tuo metu dar tik augančiame rajone, kur, jo žodžiais, „nebuvo nieko, išskyrus laukus ir naujus namus“. Paauglystėje su draugais grojo pankroko grupėje, repetuodavo garaže ir koncertuodavo mažuose klubuose, kurių dauguma jau seniai uždaryti. Grupė iširo, bet liko įprotis fotografuoti ir aprašinėti kiekvieną koncertą, į kurį nueidavo.Vilniaus dailės akademijoje studijavo meno istoriją ir teoriją, o studijų metais pradėjo leisti internetinį naujienlaiškį apie Vilniaus alternatyviąją sceną. Iš pradžių jį prenumeravo keliasdešimt draugų, vėliau – keli tūkstančiai skaitytojų. Naujienlaiškį pastebėjo kultūros portalas, pasiūlęs Mindaugui rašyti reguliariai.Šiandien jis rašo kultūros leidiniams, veda pokalbių ciklą su jaunais Vilniaus menininkais ir vis dar leidžia savo naujienlaiškį. Jo tekstai išsiskiria tuo, kad jis rašo ne tik apie renginius, bet ir apie erdves: kas nutinka buvusiems fabrikams, kodėl uždaromi klubai, kaip gentrifikacija išstumia menininkų dirbtuves iš Naujamiesčio ir Šnipiškių. Čia jo temos kartais susikerta su Monikos Kazlauskaitės tekstais, ir jie ne kartą rašė kartu.Temos, kurioms jis ištikimas:nepriklausoma muzikos, teatro ir vizualiųjų menų scena industrinės erdvės, virtusios kultūros centrais gatvės menas ir miesto viešųjų erdvių naudojimas naktinis Vilniaus gyvenimas ir jo reguliavimasAsmeniškai: Mindaugas gyvena Šnipiškėse, nuomojasi butą su dviem draugais muzikantais, turi daugiau nei tūkstančio vinilinių plokštelių kolekciją ir kiekvieną penktadienį stengiasi nueiti į bent vieną koncertą, kuriame dar nėra buvęs.