2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

„Civinity“ taps Vilniaus „Ryto“ dalininke: 1,5 mln. eurų klubui ir investicijos į infrastruktūrą

„Civinity“ taps Vilniaus „Ryto“ dalininke: 1,5 mln. eurų klubui ir investicijos į infrastruktūrą
Asociatyvi nuotrauka „„Civinity“ taps Vilniaus „Ryto“ dalininke: 1,5 mln. eurų klubui ir investicijos į infrastruktūrą“ (Christian Rebero Twahirwa / Unsplash)

Vilniaus „Ryto“ visuotinis dalininkų susirinkimas pritarė pastatų priežiūros, inžinerinių ir technologinių sprendimų grupei „Civinity“ priėmimui nauju klubo dalininku, šiam atliekant piniginį įnašą į viešosios įstaigos dalininkų kapitalą. Grupė siekia tapti ilgalaike strategine „Ryto“ dalininke ir prisidėti prie organizacijos augimo.

Iš viso numatyti trys „Civinity“ piniginiai įnašai į viešosios įstaigos dalininkų kapitalą, kuriuos atlikus ir įvykdžius nustatytas sąlygas grupė galėtų įgyti iš viso 41 balsą visuotiniame dalininkų susirinkime. Atlikus pirmąjį įnašą, „Civinity“ numatyta suteikti 13 balsų. Bendra numatytų piniginių įnašų suma sieks 1,5 mln. Eur, kurią papildys ir investicijų į infrastruktūrą suma; finansinės detalės bus paskelbtos užbaigus sandorį. Viešoji įstaiga yra ne pelno siekianti juridinio asmens forma, kurios dalininkai negauna pelno dalies, o gautos lėšos skiriamos veiklos tikslams, todėl dalininko įnašas didina įstaigos kapitalą, bet nėra dividendų šaltinis.

Lėšos už naujas dalis būtų skiriamos pačiam klubui. Bendradarbiavimu siekiama stiprinti jo finansinį pagrindą ir plėtoti sportines ambicijas atitinkančias infrastruktūros galimybes.

„Ryto” dalininkai pritarė „Civinity“ atėjimui, nes mato galimybę sustiprinti organizaciją ir tvirčiau planuoti kelerius metus į priekį. Komandai svarbu turėti geras kasdienio darbo sąlygas, o jaunam žaidėjui – galimybę nuosekliai ruoštis profesionaliam krepšiniui. Dalininkai siekia, kad klubo augimas suteiktų daugiau galimybių ir vieniems, ir kitiems“, – sako Vilniaus „Ryto“ generalinis direktorius Martynas Giga.

„Civinity“ siektų dirbti kartu su esama klubo organizacija, pasitelkdama verslo valdymo patirtį ir padėdama ieškoti papildomų pajamų šaltinių. Tai suteiktų daugiau galimybių planuoti klubo veiklą ilgesniam laikui ir skirti išteklių jo augimui. Sportiniai sprendimai ir toliau liktų klubo profesionalų atsakomybė.

„Renkamės „Rytą“ dėl jo sportinių ambicijų ir ryšio su Vilniumi. Sporto infrastruktūra yra mūsų „Smart Green City“ strategijos dalis. Planuojant jos plėtrą, mums svarbu, kas tomis erdvėmis naudosis kasdien ir kaip jos padės augti klubui. „Rytas“ su savo sirgalių bendruomene gali suteikti joms nuolatinį sportinį gyvenimą. Savo indėlį siejame su patirtimi valdant ir auginant verslus – norime padėti klubui uždirbti daugiau pajamų ir jomis paremti ilgalaikius planus“, – sako „Civinity“ valdybos pirmininkas Deividas Jacka. Smart Green City (liet. „išmanus žalias miestas“) paprastai vadinama miesto plėtros koncepcija, jungianti energinį efektyvumą, skaitmenines technologijas ir tvarią infrastruktūrą.

Abi organizacijos komandos augimą ir jai reikalingą infrastruktūrą vertina kartu. Klubui svarbios sąlygos rengti rungtynes ir galimybė nuosekliai planuoti treniruotes. Jaunimo ugdymui reikia aplinkos, kurioje perspektyvūs krepšininkai galėtų reguliariai dirbti su treneriais ir ruoštis žingsniui į pagrindinę komandą.

Ieškant infrastruktūros sprendimų būtų vertinami visos „Ryto“ organizacijos poreikiai. Viena bendradarbiavimo krypčių – suderinti rungtynėms reikalingas sąlygas su kasdieniu pagrindinės komandos ir jaunųjų žaidėjų rengimu.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.