2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Prie VMVT Vilniuje skamba paršelių žviegimas: protestuojama prieš kastravimą be nuskausminimo

Prie VMVT Vilniuje skamba paršelių žviegimas: protestuojama prieš kastravimą be nuskausminimo
Asociatyvi nuotrauka „Prie VMVT Vilniuje skamba paršelių žviegimas: protestuojama prieš kastravimą be nuskausminimo“ (Kameron Kincade / Unsplash)

Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) rengiant ūkinių gyvūnų gerovės konferenciją „Kaip jie gyvena. Tavo sprendimas“, prie tarnybos buveinės Vilniuje skamba paršelių žviegimas. Nevyriausybinė gyvūnų apsaugos organizacija „Tušti narvai“ taip siekia atkreipti dėmesį į paršelių kastravimo be nuskausminimo problemą ir klausia, kodėl jai neatsirado vietos gyvūnų gerovės klausimams skirtoje konferencijoje.

Lietuvoje jaunesni nei septynių dienų paršeliai gali būti chirurginiu būdu kastruojami netaikant anestezijos ir po procedūros neskiriant ilgo veikimo skausmą mažinančių veterinarinių vaistų. „Tušti narvai“ siekia, kad šios išimties, taikomos tik paršeliams, būtų atsisakyta.

Kas yra VMVT? Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba prižiūri maisto saugą, gyvūnų sveikatą ir gerovę bei tikrina ūkius ir įmones. Tarnybos svetainė: vmvt.lrv.lt.

„VMVT šiandien, kaip skelbiama, pirmojoje Lietuvoje ūkinių gyvūnų gerovės konferencijoje kalbės apie įvairiausias aktualijas, tačiau paršelių kastravimo be nuskausminimo klausimo programoje nėra. Todėl konferencijos dieną pasirūpiname, kad paršeliai būtų išgirsti“, – sako nevyriausybinės gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai“ projektų vadovė Gabrielė Dzekunskaitė.

Spalio 5 d. nuo 9 iki 13 val. prie VMVT buveinės Siesikų g. 19 Vilniuje leidžiamas garso įrašas su kastruojamų paršelių žviegimu. Organizacijos darbuotojai praeiviams pasakoja apie akcijos priežastis, dalina informacinius lankstinukus.

Aplinkinių pastatų gyventojai bei darbuotojai apie planuojamą triukšmą buvo informuoti iš anksto, jiems buvo dalijami ausų kištukai. Taip siekiama, kad į VMVT sprendimus nukreipta protesto akcija sukeltų kuo mažiau nepatogumų aplinkiniams.

Kastruojamų paršelių skleidžiamus garsus „Tušti narvai“ jau yra naudoję ir ankstesnėse protesto akcijose, kuriomis ragino VMVT keisti galiojančią tvarką.

Ką patiria kastruojamas paršelis?

Pagal 2007 m. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtintus Gyvūnų gerovės reikalavimus atliekant kai kurias veterinarines procedūras prieš gyvūnų kastraciją turi būti atliekama anestezija, o po jos skiriami ilgo veikimo skausmą mažinantys veterinariniai vaistai. Tačiau jaunesnių nei septynių dienų paršelių kastracijai šie reikalavimai netaikomi.

Chirurginė kastracija ūkiuose taikoma tam, kad mėsa neturėtų specifinio kvapo, vadinamo kuilio kvapu, ir kad gyvūnai būtų ramesni. Kaip alternatyvos paprastai aptariamos kastracija su anestezija ar nuskausminimu, vakcinacija prieš kuilio kvapą ir auginimas be kastracijos.

Veterinarijos gydytoja Rūta Kudelytė pabrėžia, kad jaunas paršelių amžius nereiškia, jog kastracija jiems yra mažiau skausminga.

„Paršelių chirurginės kastracijos sukeliamas skausmas nėra nuomonės ar emocinio vertinimo klausimas – jis objektyviai užfiksuotas moksliniuose tyrimuose. Procedūros metu paršeliai intensyviai žviegia, spardosi, bando ištrūkti, o skausmui būdingi elgesio pokyčiai stebimi ir po operacijos. Europos maisto saugos tarnyba yra konstatavusi, kad chirurginė kastracija be anestezijos yra skausminga bet kokio amžiaus paršeliams“, – sako R. Kudelytė.

Kas yra Europos maisto saugos tarnyba? Tai Europos Sąjungos mokslinė agentūra, kuri rengia nepriklausomas mokslines nuomones maisto saugos ir gyvūnų gerovės klausimais, o jos išvadomis remiasi ES ir nacionaliniai teisės aktai. Tarnybos svetainė: efsa.europa.eu.

Daugiau nei metus ragina keisti tvarką

Dar 2024 m. rudenį „Tuščių narvų“ užsakymu „Norstat“ atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad 77 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog paršelių kastravimas be nuskausminimo šalyje turėtų būti uždraustas. Aktyvią viešą kampaniją šiuo klausimu organizacija pradėjo 2025 m. pavasarį.

Nuo tada „Tušti narvai“ surengė ne vieną protestą ir kitą akciją, ne kartą kreipėsi į VMVT, o daugiau nei 4 tūkst. gyventojų išsiuntė laiškus tarnybos direktorei Audronei Mikalauskienei, ragindami keisti esamą tvarką.

2025 m. VMVT įsteigė darbo grupę ūkinių gyvūnų gerovės ir apsaugos klausimams spręsti, kurioje buvo nagrinėjamos ir galimos paršelių kastravimo be nuskausminimo alternatyvos. Tų pačių metų gruodį VMVT paskelbė, kad darbo grupėje perspektyviausia ilgalaike alternatyva įvardytas paršelių nekastravimas. Naujienų agenReikia paminėti, kad išvadas pažadėjo ELTAI parengti iki rudens – iki šiol nieko nėra.

„Naujienų agentūrai „Elta“ VMVT darbo grupė išvadas žadėjo parengti iki rudens – jų iki šiol nėra. Per visą šį laiką ne kartą klausėmės VMVT vadovės paaiškinimų apie neva vykdomą darbą: nesibaigiančias darbo grupės diskusijas ir galimas sprendimo alternatyvas, tačiau paršeliai Lietuvoje ir toliau gali būti kastruojami netaikant nuskausminimo. Bene tiksliausiai šią bergždžią situaciją apibūdino pati VMVT direktorė, pasakiusi, kad sprendimas galėtų būti priimtas, jei dėl jo sutartų visos suinteresuotos šalys. Tačiau gyvūnų apsauga nuo skausmo negali būti atidėliojama tol, kol sprendimas taps patogus visiems. Ypač tiems, kuriems paranku delsti ir taip pasmerkti gyvūnus kančiai“, – komentuoja G. Dzekunskaitė.

Kodėl apie tai nekalbama konferencijoje?

„Tušti narvai“ ūkinių gyvūnų gerovės klausimams skirtos konferencijos rengėjos – VMVT direktorės A. Mikalauskienės paklausė, kodėl paršelių kastravimo be nuskausminimo klausimas, kurį ji pati yra įvardijusi kaip sudėtingą ir daugialypį, nebuvo įtrauktas į konferencijos programą ir ar tokia konferencija nebūtų tinkama erdvė ieškoti šios problemos sprendimo.

Iki pranešimo platinimo VMVT direktorės atsakymo į šį klausimą organizacija teigia negavusi.

„Paradoksalu, kad VMVT rengia pirmąją Lietuvoje ūkinių gyvūnų gerovės konferenciją, tačiau joje neatsirado vietos problemai, už kurios sprendimą atsakinga pati tarnybq. Jei, kaip sako VMVT vadovė, tam reikia visų suinteresuotų šalių sutarimo, tokia konferencija kaip tik galėtų būti vieta jo ieškoti. Gyvūnų gerovė negali likti tik patogia tema saugioje konferencijų salėje“, – sako G. Dzekunskaitė.

„Tušti narvai“ skelbia, kad savo akcijas tęs iki tol, kol bus pakeista dabar galiojanti tvarka ir jaunesnių nei septynių dienų paršelių kastracijai nebebus taikoma anestezijos ir ilgalaikio nuskausminimo reikalavimo išimtis.

Dabartinę tvarką dėl paršelių kastravimo Lietuvoje reglamentuoja Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2007 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. B1-50 patvirtinti „Gyvūnų gerovės reikalavimai atliekant kai kurias veterinarines procedūras“.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.