2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Karo trofėjus, išmestas Lietuvoje už litrą samagono: Rembrandto piešinių paroda Nacionalinėje bibliotekoje

Karo trofėjus, išmestas Lietuvoje už litrą samagono: Rembrandto piešinių paroda Nacionalinėje bibliotekoje
Asociatyvi nuotrauka „Karo trofėjus, išmestas Lietuvoje už litrą samagono: Rembrandto piešinių paroda Nacionalinėje bibliotekoje“ (Alex Block / Unsplash)

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į bibliografinės retenybės ‒ Rembrandto piešinių lakštų iš Vaidoto Žuko kolekcijos ‒ parodą.

1903 m. Hagoje C. Hofstede’s de Grooto angliškai išleistų faksimilinių aplankų „Rembrandt Van Rijn. Drawings“ buvo išspausdinta 150 egzempliorių, kiekvienas numeruotas. Parodoje eksponuojamas nr. 7. Faksimilė – kuo tikslesnė originalo kopija, atkartojanti piešinio ar rankraščio išvaizdą.

Eksponuojama bibliografinė retenybė 1945 m. buvo Raudonosios armijos kareivių išgrobta iš Berlyno karališkojo universiteto bibliotekos. Kiekvienas aplanko lakštas antspauduotas „Berlin Königliche Universitats Bibliothek“ ženklu. Aplankas vežtas į Sovietų Sąjungą kaip karo trofėjus, bet pakeliui Lietuvoje išmestas iš ešelono už litrą samagono.

JAV saugomi šeši tokie aplankai: Niujorko Metropoliteno ir Bruklino muziejuje, Kolumbijos, Harvardo, Djuko ir Ajovos universitetų bibliotekose.

50 piešinių cikle – Rembrandto van Rijno (1603–1669) mėgstami siužetai: biblinės scenos iš Senojo ir Naujojo Testamento, olandiški peizažai, dailininko namų interjerai, jaunų ir senų moterų, vyrų figūros, buitinės scenos su vaikais, elgetomis, prie kartuvių pririšta nelaimingoji, piešta iš natūros įvairiais rakursais ir pan. Rembrandtas laikomas vienu žymiausių Olandijos aukso amžiaus dailininkų, be tapybos palikusiu daug piešinių ir ofortų.

Parodoje eksponuojamą aplanką 1979 m. Vaidotas Žukas gavo iš Vilniaus respublikinėje bibliotekoje (dabar Martyno Mažvydo biblioteka) dirbusio kolekcininko Aleksandro Kubilo, atidavęs už 50 lakštų savo tapytą portretą. 1985 m. kai kuriems piešiniams V. Žukas parašė komentarus.

Aplankas saugomas Vaidoto ir Auksės Žukų kolekcijoje.

Parodos rengėjas Vaidotas Žukas

Grafinis dizainas Akvilė Paukštytė

Vertimas Alexandra Bondarev, Judita Gliauberzonaitė

Parodos architektas Algirdas Jakas

Instaliuotojai Algirdas Jakas, Žilvinas Baranauskas

Parodos atidarymas vyks 2026 m. spalio 12 d. 18 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parodų salėje (III a.)|
Laikas: Nacionalinės bibliotekos darbo laiku
Vieta: III a. Parodų salė
Dalyvavimas: įėjimas laisvas

Apie biblioteką, jos parodas ir renginius galima sužinoti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos svetainėje.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.