2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilniaus kapinių atliekos po Vėlinių: kurios žvakidės ir vainikai netinka rūšiavimo konteineriams

Vilniaus kapinių atliekos po Vėlinių: kurios žvakidės ir vainikai netinka rūšiavimo konteineriams
Asociatyvi nuotrauka „Vilniaus kapinių atliekos po Vėlinių: kurios žvakidės ir vainikai netinka rūšiavimo konteineriams“ (Joe Zlomek / Unsplash)

Artėjant Vėlinėms Lietuvos kapinės vėl nušvis tūkstančiais žvakių, pasipuoš gėlių puokštėmis ir vainikais. Tačiau už gražios tradicijos slypi ir kita, gerokai mažiau šviesi pusė – kalnai šiukšlių ir tonos neperdirbamų atliekų, kurios lieka po mirusiųjų pagerbimo.

Vilniaus savivaldybės duomenimis, vien sostinės kapinėse per metus susidaro apie 3700 tonų atliekų, o maždaug ketvirtadalis jų – Vėlinių laikotarpiu. Tai beveik tūkstantis tonų po šventės, kuri turėtų būti skirta ne vartojimui, o prisiminimams.

Atliekų tvarkymo bendrovės „Ekonovus“ specialistai pastebi, kad problema slypi ne vien atliekų kiekyje. Kapinėse išmetamos žvakidės, plastikinės gėlės ir įvairios dekoracijos neretai būna užterštos ar pagamintos iš skirtingų medžiagų, todėl jų perdirbimas tampa sudėtingas arba apskritai neįmanomas.

Šimtai tonų atliekų – vos per kelias dienas

Kapinės Vėlinių vakarą atrodo įspūdingai. Tūkstančiai liepsnelių sukuria ypatingą atmosferą, tačiau po kelių dienų dalis šio grožio virsta atliekomis. Todėl atliekų tvarkymo atstovai skatina gyventojus gyventojus pagalvoti ne tik apie tai, kaip kapavietė atrodys Vėlinių vakarą, bet ir kas liks ko kelių dienų.

„Vilniaus savivaldybės skaičiai primena, kad net ir gražiausios tradicijos turi savo aplinkosauginę kainą, todėl svarbu tinkamai pasirūpinti atliekomis. Nuvytusios gėlės be plastiko bei kitų priemaišų, lapai ir šakelės turėtų keliauti į žaliųjų atliekų konteinerius. Švarias pakuotes reikia rūšiuoti, o parafinu užterštas žvakides, mišrių medžiagų vainikus ir kitas perdirbimui netinkamas puošmenas – išmesti pagal kapinėse nurodytą atliekų tvarkymo tvarką“, – sako „Ekonovus“ Vilniaus padalinio vadovė Greta Stanapėdienė.

Parafinu užterštos žvakidės – ne į rūšiavimo konteinerius

Viena didžiausių problemų kapinėse – ne tik atliekų gausa, bet ir jų užterštumas. Nors stiklas ir plastikas įprastai gali būti perdirbami, kapinėse susidariusios šių medžiagų atliekos ne visada tam tinkamos.

Stiklinės žvakidės su parafino ar vaško likučiais, plastikiniai žvakių indeliai su pridegusiais dagčiais, metalinėmis detalėmis ar kitais nešvarumais dažnai negali būti perdirbami įprastu būdu. Todėl vien tai, kad žvakidė pagaminta iš stiklo ar plastiko, dar nereiškia, kad ją galima mesti į atitinkamą rūšiavimo konteinerį.

Praktiškai tai reiškia, kad prieš mesdami stiklinę ar plastikinę žvakidę į rūšiavimo konteinerį, išvalykite iš jos vaško likučius, dagtį ir metalines detales. Jei jų pašalinti nepavyksta, indas laikomas mišriomis (nerūšiuojamomis) atliekomis, o ne pakuočių atliekomis.

„Žmonės kartais nustemba sužinoję, kad stiklinė žvakidė nebūtinai yra tinkama stiklo konteineriui. Ypač jei joje likę parafino, vaško ar kitų medžiagų. Tokios atliekos gali užteršti ir kitas, perdirbimui tinkamas pakuotes. Todėl labai svarbu atskirti švarias, rūšiuoti tinkamas pakuotes nuo užterštų atliekų“, – aiškina G. Stanapėdienė.

Dar viena problema – dirbtinės gėlės ir vainikai. Jie dažnai gaminami iš plastiko, tekstilės, vielos, putplasčio ir kitų medžiagų, kurias sunku atskirti. Tokios dekoracijos dažniausiai nėra tinkamos įprastam perdirbimui.

Putplastis, vielos tvirtinimai ir dirbtinės gėlės dažniausiai priskiriami mišrioms atliekoms. Žaliųjų atliekų konteineriuose turi atsidurti tik natūralios augalinės atliekos, be plastikinių juostelių, popieriaus ar vielos.

Lietuviams svarbiausia – prisiminimai, o ne dekoracijos

Žinomo prekybos tinklo skelbta apklausa, kurioje dalyvavo 362 respondentai, atskleidžia, kad patys gyventojai Vėlinių prasmę pirmiausia sieja ne su kapų puošimu, o su artimųjų prisiminimu. Pasak G. Stanapėdienės, atsakingesni pasirinkimai tikrai nereiškia, kad reikia atsisakyti žvakių, gėlių ar kitų įprastų artimųjų pagerbimo simbolių.

„Svarbu suprasti, kad atliekų problema prasideda ne prie konteinerio, o parduotuvėje. Kiekviena papildoma žvakidė ar plastikinė puokštė vėliau taps atlieka. Todėl prieš perkant verta savęs paklausti: ar šis daiktas tikrai reikalingas? Gal vietoje penkių vienkartinių žvakių geriau pasirinkti vieną daugkartinį žibintą, o vietoje plastikinio vainiko – natūralias šakeles ar gyvą augalą?“ – rekomenduoja „Ekonovus“ atstovė.

SĮ „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (VASA) atstovai taip pat ragina gyventojus prieš Vėlines pagalvoti, kokias puošmenas renkasi ir kaip jas bus galima sutvarkyti pasibaigus šventėms.

Vilniaus miesto savivaldybės svetainėje galima rasti informacijos apie atliekų tvarkymą sostinėje ir kapinių priežiūrą.

„Kviečiame gyventojus sąmoningai planuoti kapų puošimą, rinktis mažiau atliekų sukuriančius sprendimus, vengti perteklinio vartojimo ir kuo daugiau dekoracijų bei žvakių indų panaudoti pakartotinai. Pagarba artimiesiems ir pagarba aplinkai neturėtų prieštarauti viena kitai – dažnai tvaresni pasirinkimai leidžia išsaugoti abi šias vertybes“, – sako VASA komunikacijos vadovė Natalija Survila-Glebova.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.