Jei kada nors važiavote Kelmės ar Panevėžio kryptimi ir sukot žvilgsnį į mišką dešinėje pusėje – tikriausiai pastebėjote kažką neįprasto, kyšančio virš medžių lajų. Tai Anykščių lajų takas, vienas iš tų objektų, apie kuriuos žmonės arba jau viską žino, arba dar nė karto negirdėjo, nors jis stovi jau nemažai metų ir spėjo tapti tikru simboliu visame Aukštaitijos regione. Nors gyvenu Vilniuje ir dažniau rašau apie sostinės reikalus, šis takas man asmeniškai patinka labiau nei nejeda turistinė vieta netoli miesto, todėl noriu papasakoti viską, ką verta žinoti prieš važiuojant.
Kas per objektas ir kodėl apie jį tiek kalbama
Lajų takas – tai apie 1,2 kilometro ilgio metalinė konstrukcija, kuri veda medžių viršūnių lygyje per pušyną ir baigiasi 34 metrų aukščio bokštu su apžvalgos aikštele. Iš viršaus atsiveria vaizdas, kurio Lietuvoje daug kur nerasi – banguojantis Šventosios slėnis, tolumoje matomi Anykščių bokštai, o giedrą dieną net Ukmergės pusėn galima žvilgtelėti. Idėja paprasta, bet įgyvendinta gerai: eini per mišką, bet ne po juo, o virš jo, ir tai visiškai pakeičia požiūrį į įprastą pušyną, kurį dažnas mato tik iš automobilio lango.
Vieta populiari ne be reikalo – ji tapo viena labiausiai instagramintinų Lietuvos vietų, tačiau nepaisant to, čia dar išlieka tikra gamtos ramybė, ypač jei atvažiuojate ne savaitgalio piko metu.
Kaip nusigauti ir kada geriausia važiuoti
Iš Vilniaus kelias užtrunka apie pusantros–dvi valandas priklausomai nuo kelio būklės ir ar sustosite pakeliui kavos. Dauguma važiuoja per Ukmergę, kelias visai neblogas, tik paskutiniai kilometrai prieš patį taką jau vingiuotesni – reikia sulėtinti tempą, ypač jei lyja.
Kalbant apie laiką – ryte iki dešimtos valandos ar vėlyvą popietę žmonių būna mažiausiai. Vasarą, ypač liepos–rugpjūčio savaitgaliais, automobilių aikštelė gali būti pilna iki paskutinės vietos, tad jei norite išvengti eilių prie kasos ir minios ant tako, rinkitės darbo dienas arba anksčiausią rytą.
Ruduo, beje, čia atrodo įspūdingiausiai – geltoni ir raudoni medžių lajų atspalviai iš aukščio atrodo kaip koks paveikslas, tad jei turite galimybę pasirinkti sezoną, rugsėjis–spalis būtų mano asmeninė rekomendacija.
Ką verta žinoti prieš perkant bilietus
Bilietus galima nusipirkti iš anksto internetu arba vietoje, tačiau piko sezonu geriau planuoti iš anksto – ypač jei važiuojate su vaikais ar didesne kompanija. Kainos priklauso nuo amžiaus grupės, yra nuolaidos moksleiviams, studentams, senjorams. Šeimoms dažnai apsimoka pasižiūrėti, ar tuo metu negalioja koks nors kompleksinis bilietas kartu su kitais netoliese esančiais objektais.
Verta žinoti, kad pats takas ir bokštas pritaikyti žmonėms su judėjimo negalia bei tėvams su vežimėliais – tai retai pasitaikanti, bet labai maloni detalė Lietuvos turizmo infrastruktūroje.
Ką apsiauti ir apsivilkti
Nors atstumas nedidelis, patariu rinktis patogią avalynę – takas metalinis, kai kur šiek tiek slidus po lietaus, todėl basutės ar aukštakulniai čia netinka, kad ir kaip norėtųsi gerų nuotraukų. Viršuje, ypač bokšto viršuje, dažnai pučia vėjas, net jei apačioje visai ramu – tad striukė ar švarkas neprošal net vasarą.
Jei bijote aukščio – verta žinoti, kad kai kuriose vietose takas gerokai supasi, ypač kai eina daugiau žmonių vienu metu. Tai normalu ir saugu, bet emociškai gali būti nemalonu, jei turite aukščio baimę. Bokšto viduje yra sraigtinis takas su nedideliu nuolydžiu, tad užlipti nesunku net vaikams ar vyresnio amžiaus žmonėms.
Kas dar yra šalia, kad diena neprailgtų
Dauguma žmonių lajų taką aplanko per 1,5–2 valandas kartu su bokštu, bet visai netoliese yra ir kitų dalykų, verta pasilikti visai dienai. Anykščiai patys savaime yra jaukus miestelis su siaurais gatvelėmis, senoviška bažnyčia, o netoliese – garsusis Puntukas su Baranausko ir Vaižganto atminimu. Taip pat verta apsilankyti Šventosios pakrantėje, kur galima pasivažinėti dviračiu ar tiesiog pasėdėti prie vandens.
Vasarą populiaru derinti taką su maudynėmis netoliese esančiuose ežerėliuose, o žiemą – su arbata šiltoje kavinėje mieste, žiūrint pro langą į snieguotą pušyną.
Vienas dalykas, kurio dauguma nežino
Nedaugelis pagalvoja, kad geriausia foto vieta – ne pati bokšto viršūnė, o tako vidurys, kur atsiveria vaizdas tiesiai per medžių lajas be jokių turėklų fone. Taip pat, jei einate su vaikais, verta žinoti – bokšte veikia edukacinė programa apie miško ekosistemą, ne visi ją pastebi, nes ji integruota į patį kelią, o ne pateikta kaip atskira paslauga.
Trumpai – ką verta įsidėmėti prieš važiuojant
Jei reikėtų sudėti visą patirtį į kelis sakinius – važiuokite anksti ryte arba darbo dieną, rinkitės patogią avalynę, žiūrėkite orų prognozę dėl vėjo viršuje, o jei turite galimybę, derinkite kelionę su ruduo sezonu, kai vaizdas tiesiog neapsakomas. Ir svarbiausia – neskubėkite. Lajų takas nėra vieta, kurią reikia „praeiti” kuo greičiau, kad galėtum pasakyti, jog buvai. Tai vieta, kur verta sustoti, atsisėsti ant suoliuko viduryje tako ir tiesiog pažiūrėti, kaip vėjas siūbuoja pušų viršūnes po kojomis – toks reginys retai pasitaiko, o kai jau atvažiavai iš tolimo Vilniaus ar dar toliau, būtų gaila jį praleisti skubant.
