2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Žemaičių dainos ir giesmės Šv. Jonų bažnyčioje: nemokamas Valančiaus jubiliejaus koncertas spalio 23 d.

Žemaičių dainos ir giesmės Šv. Jonų bažnyčioje: nemokamas Valančiaus jubiliejaus koncertas spalio 23 d.
Asociatyvi nuotrauka „Žemaičių dainos ir giesmės Šv. Jonų bažnyčioje: nemokamas Valančiaus jubiliejaus koncertas spalio 23 d.“ (Chr Appelsved / Unsplash)

Minint 225-ąsias Motiejaus Valančiaus gimimo metines, Vilniaus universiteto (VU) Kultūros centras kviečia panirti į šios svarbios XIX a. vid. asmenybės, Žemaičių vyskupo, aplinką jungtiniame žemaičių folkloro, vargonų ir pučiamųjų instrumentų improvizacijų koncerte „Eisolaukonpaveizietė“.

Kaip pasakoja koncerto sumanytoja ir režisierė Milda Ričkutė, jubiliejiniame vakare Valančius bus pristatomas „per tradicinę liaudies muziką: tęstines, melodingas, daugiabalses dainas, suteikiančias bendrumo ir rimties jausmą; vienbalses, solines dainas, kurios sukuria nepaprastos dvasinės laisvės, monumentalaus orumo ir archajiškos erdvės pojūtį; „kantičkines“ giesmes su variniais pučiamaisiais, kurių akustinis svoris pakylėja tradicinę giesmę virš kasdienybės ir sukuria šventovės atmosferą, taip pat „kantičkines“ giesmes su vargonais, kurie tokį giedojimą panardina į mistinę, laiko tėkmę pranokstančią erdvę“. Vestuvių, šeimos, darbo, karines žemaičių dainas dainuos ir tradicines giesmes giedos VU folkloro ansamblis „Ratilio“ (vad. Vilius Marma) ir Vilniaus folkloro ansamblis „Labingis“ (vad. Milda Ričkutė), Žemaitijoje populiarių orkestrėlių tradiciją pristatys VU pučiamųjų instrumentų orkestras „Oktava“ (vad. Donatas Viaževičius), improvizuos vargonininkas Vidas Pinkevičius.

Muzikinius kūrinius jungs Valančiaus mintys ir literatūrinis palikimas, atskleisiąs jį kaip liaudies žmogų, švietėją ir humoro jausmą turintį pasakotoją. Simboliška, kad blaivybės sąjūdžio, knygnešystės organizatoriaus, istoriko, politiko, rašytojo, Tautos žadintojo žodis skambės erdvėje, kuri mena jį dar tik pradedantį ganytojo kelią: 1828 m. Šv. Jonų bažnyčioje Valančius laikė savo pirmąsias iškilmingąsias mišias – primicijas. Praėjus beveik dviem amžiams, klausytojus džiugins Valančiaus darbo vaisiai – šventovė prisipildys liaudiško giedojimo pagal jo redaguotą rinkinį „Kantičkos, arba Knyga giesmių“ ir jo vadovautos vyskupijos – Žemaitijos regiono – dvasios.

Primicijos – naujai įšventinto kunigo pirmosios iškilmingosios mišios. Kantičkos – XIX amžiuje Lietuvoje plačiai paplitęs liaudiškų religinių giesmių rinkinys, kurį žmonės giedodavo bažnyčioje ir namuose.

„Muzikinė programa atvers gilųjį, istorinį ir dvasinį šio regiono charakterį. Žemaičių muzikavimas tradiciškai yra tvirtas, ritmiškas, kartais melancholiškas, bet visada orus. Renginio dalyviai išsineš jausmą, kad Žemaitija – tai ne tik tolimas Lietuvos regionas, bet stipri, savo šaknis žinanti ir nepalaužiama dvasinė jėga, aktuali ir šiuolaikiniam sostinės žmogui“, – žada M. Ričkutė.

Koncertas vyks spalio 23 d., penktadienį, 18 val. Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniuje. Renginys nemokamas. Šv. Jonų bažnyčia yra Vilniaus universiteto ansamblio dalis senamiestyje, todėl į koncertą patogu atvykti pėsčiomis ar viešuoju transportu, o automobiliui senamiestyje vietos rasti paprastai sunku.

Renginį organizuoja VU Kultūros centras, telkiantis 16 meno kolektyvų ir kūrybinių studijų. Daugiau informacijos Kultūros centro interneto svetainėje www.kultura.vu.lt ir socialinių tinklų paskyrose.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.