Vaikštant Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, ypač tomis valandomis, kai turistų srautas dar neprisibudęs, o rytas kvepia šviežia kava iš kurios nors kavinukės Pilies gatvėje, sunku nepagalvoti apie tuos, kurie čia vaikščiojo prieš šimtą metų. Vienas jų – Czesław Miłosz, Nobelio premijos laureatas, poetas, kurio santykis su Vilniumi buvo toks sudėtingas ir gilus, kad apie jį galima kalbėti valandų valandas. Jei mėgstate literatūrinius maršrutus arba tiesiog norite pažvelgti į savo miestą kitomis akimis, Miłoszo istorija – puiki proga tai padaryti.
Kas iš tikrųjų buvo tas Miłoszas Vilniui
Reikia iškart pasakyti – Miłoszas nebuvo lietuvis ta prasme, kaip mes dažnai įsivaizduojame tapatybę. Jis rašė lenkiškai, gimė netoli Kėdainių, bet visą gyvenimą save vadino litvinu – ne lietuviu tautine prasme, o žmogumi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos, kur kalbos, tautybės ir tapatybės susipynę taip, kad šiuolaikinis žmogus kartais net pasimeta. Vilnius jam buvo ne tik miestas, kuriame studijavo teisę Stepono Batoro universitete (dabar Vilniaus universitetas), bet tikra jaunystės širdis, vieta, kurią jis prisimindavo iki pat mirties 2004 metais.
Įdomu tai, kad pats poetas niekada nebandė nuslėpti šios sudėtingos tapatybės. Priešingai – jis ja didžiavosi ir laikė save tarsi tiltu tarp kultūrų. Šiandien, kai Vilniuje vis dažniau kalbama apie daugiakultūriškumą kaip apie miesto DNR, Miłoszo pavyzdys tampa dar aktualesnis.
Universiteto kiemeliai ir studentiškos dienos
Jei norite pajusti, kur tiksliai formavosi jaunasis poetas, tiesiausias kelias – į Vilniaus universiteto Didįjį kiemą. Būtent čia, tarp senų mūrų ir arkadų, Miłoszas praleido nemažai laiko, priklausė literatų būreliui „Žagarai“, kuris tuo metu buvo gana provokuojantis, nes jaunieji poetai drįso rašyti kitaip nei įprasta.
Patarimas tiems, kas nori patys pasivaikščioti šiais takais: eikite ne per pagrindinį įėjimą nuo Pilies gatvės, o pasukite į Skapo gatvelę – ten mažiau turistų, o atmosfera artimesnė tai, kokia galėjo būti prieš devyniasdešimt metų. Beje, universiteto biblioteka, kur Miłoszas praleisdavo valandas, iki šiol veikia, ir jei turite skaitytojo bilietą arba pažįstamą studentą, verta paprašyti leidimo bent trumpam užsukti.
Tuo metu Vilnius buvo Lenkijos dalis, miestas su gyva žydų bendruomene, karaimais, totoriais, rusų sentikiais – tikras kultūrų kryžkelė. Miłoszas vėliau ne kartą rašė, kaip ta įvairovė jam atrodė natūrali, o jos praradimas po karo – viena skaudžiausių gyvenimo patirčių.
Kur ieškoti Miłoszo pėdsakų mieste šiandien
Jei jau susidomėjote ir norite patys sudaryti trumpą literatūrinį maršrutą, štai keletas konkrečių vietų:
- Bernardinų sodas – vieta, kurią poetas mininėjo savo atsiminimuose kaip pasivaikščiojimų tašką. Šiandien sodas gerokai pasikeitęs, bet bendra nuotaika – ramybė, medžiai, upės artumas – išlikusi.
- Vilnelės ir Neries santaka – Miłoszas mėgo šias vietas, jos dažnai minimos jo eilėraščiuose apie Vilnių.
- Rasų kapinės – nors pats poetas ten nepalaidotas (jis ilsisi Krokuvoje), daug jo pažįstamų ir bendraamžių ten rasti savo amžinąjį poilsį.
- Miłoszo skveras netoli Vilniaus universiteto – nedidelė, bet simboliška vieta miestiečiams ir svečiams, žinantiems, ką ieškoti.
Verta paminėti, kad jokios didelės, plakato dydžio informacinės lentos šiose vietose nerasite – Vilnius kol kas gana kukliai žymi savo literatūrinį paveldą, todėl geriausia iš anksto pasiruošti trumpą aprašymą arba atsisiųsti audiogidą, jei toks yra prieinamas per miesto turizmo skyrių.
Kodėl poetas paliko miestą ir kaip apie tai rašė
1940-aisiais, kai sovietai okupavo Lietuvą, o vėliau prasidėjo nacių okupacija, Miłoszas išvyko į Varšuvą, vėliau – emigravo. Apie Vilnių jis dar ne kartą rašys, bet jau kaip apie prarastą rojų, apie miestą, kurio nebėra tokio, koks buvo. Jo esė rinkinyje „Gimtoji Europa“ (originaliai – „Rodzinna Europa“) yra ištisi skyriai, skirti Vilniui, jo gatvėms, žmonėms, net kvapams.
Tas nostalgijos jausmas, beje, gana artimas ir šiandieniniams vilniečiams, kurie išvykę į užsienį ilgesingai prisimena Užupio kavinukes ar Gedimino prospekto vakarus. Skirtumas tik tas, kad Miłoszo atveju nostalgija buvo susijusi ne tik su asmenine patirtimi, bet ir su visos civilizacijos, kurios paprasčiausiai nebeliko, praradimu.
Įdomus faktas – ilgą laiką sovietmečiu Miłoszas Lietuvoje buvo beveik nežinomas, jo kūryba nebuvo verčiama, nes politiškai jis buvo nepatogus – emigrantas, Nobelio premijos laureatas iš „priešiškos“ stovyklos. Tik atgavus nepriklausomybę jo vardas grįžo į viešąją erdvę, o Vilniaus universitetas net suteikė jam garbės daktaro vardą.
Ką skaityti, jei norite geriau pažinti šį ryšį
Tiems, kas nori giliau pasinerti, rekomenduočiau pradėti nuo poemos „Isa slėnis“ (arba „Isos slėnis“ priklausomai nuo vertimo) – tai iš esmės autobiografinis kūrinys apie vaikystę Lietuvoje, nors veiksmas vyksta fiktyviame slėnyje, bet atpažįstami tikri peizažai. Vėliau galima imtis eilėraščių rinkinių, kuriuose Vilnius minimas tiesiogiai – pavyzdžiui, eilėraštis „Miestas be vardo“ arba atskiri fragmentai iš „Gimtosios Europos“.
Lietuviškai išleista nemažai vertimų, todėl kalbos barjeras neturėtų būti kliūtis. Vilniaus knygynuose, ypač tuose, kurie specializuojasi vietinėje ir Rytų Europos literatūroje, dažnai galima rasti bent po kelis Miłoszo leidimus. Jei norite kažko konkretesnio – teiraukitės „Mint Vinetu“ knygyne Trakų gatvėje, ten personalas paprastai gerai orientuojasi tokiuose klausimuose.
Miestas, kuris atsimena ir tuos, kurie jį paliko
Galiausiai norisi pasakyti štai ką – Vilnius yra vienas iš tų miestų, kurie moka atsiminti net tuos, kurie jį paliko dešimtmečiams ar visam gyvenimui. Miłoszo istorija primena, kad tapatybė nebūtinai turi būti vienareikšmė – galima būti lenkų poetu, litvinu širdyje ir Lietuvos garbės piliečiu vienu metu, ir tai nėra prieštaravimas, o tiesiog sudėtingos šio regiono istorijos atspindys.
Jei planuojate savaitgalio pasivaikščiojimą po senamiestį, pabandykite pažiūrėti į jį ne tik kaip į turistinę traukos vietą, bet kaip į erdvę, kurioje kadaise vaikščiojo žmogus, vėliau tapęs vienu iš svarbiausių XX amžiaus poetų. Pasiimkite su savimi bent vieną jo eilėraštį – skaitykite jį prie Vilnelės arba universiteto kiemelyje, ir miestas atsivers truputį kitaip, negu įprastame turistiniame maršrute. Kartais būtent tokie mažyčiai ritualai – ne muziejai su bilietais, o asmeniškas susitikimas su tekstu konkrečioje vietoje – padeda geriausiai pajusti, ką reiškia miestas, turintis atmintį ir sluoksnius, kurių dar daug neatidengta.
