2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilnių mena dvi tarpukario menininkės: Karpińskų paroda Kasiulio muziejuje atidaroma spalio 29 d.

Vilnių mena dvi tarpukario menininkės: Karpińskų paroda Kasiulio muziejuje atidaroma spalio 29 d.
Asociatyvi nuotrauka „Vilnių mena dvi tarpukario menininkės: Karpińskų paroda Kasiulio muziejuje atidaroma spalio 29 d.“ (Dannie Jing / Unsplash)

Spalio 29 d., ketvirtadienį, 18 val. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atveriama paroda „Seserys Irena ir Joanna Karpińskos“. Pirmą kartą visapusiškai pristatomas meninis seserų palikimas kvies atrasti dvi tarpukario Vilniuje brendusias kūrėjas, simboliškai sugrįžtančias į savo jaunystės miestą.

Kuratorių mintys

„Seserų Karpińskų duetas – tai vienas unikalių atvejų tarpukario Lenkijos, o gal ir viso regiono meno istorijoje. Tarp to meto Europos menininkių, kurių kūryba atspindėjo modernėjančios visuomenės, socialinio moterų vaidmens ir institucinių normų pokyčius, „seserų dvejetų“ beveik nerasime, tad Karpińskų atvejis yra ypač reikšmingas. Irena ir Joanna kūrė nelengvu Didžiojo karo, revoliucinių pervartų, Antrojo pasaulinio karo ir pokario laiku. Jos taip pat labai rimtai žiūrėjo į savo misiją formuojant jaunosios kartos vizualinį raštingumą, skleidžiant modernias meno idėjas, taip pat organizuojant popamokinę veiklą, būrelius, parodas, vietos kultūrinį gyvenimą. Stengėsi išlikti aktyvios menininkės ir kartu tapti gyva jungtimi tarp profesionalaus meno pasaulio ir toliau nuo to pasaulio gyvenančios visuomenės dalies“, – pasakoja LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejaus direktorė ir viena parodos kuratorių Ilona Mažeikienė.

„Parodos sumanymas gimė iš klaidos, tiksliau – siekio ją atitaisyti. Kelis dešimtmečius Joannos Karpińskos spalvotas medžio raižinys „Prie staliuko po skėčiu“ (1934) buvo priskiriamas jos studijų draugei Hannai Milewskai. Paroda grąžina autorystę Joannai Karpińskai. Mums labai svarbus seserų ryšys su Vilniumi. Vilniuje Karpińskos praplėtė savo kūrybos diapazoną, pažino kitas aktualias to meto dailės kryptis ir tendencijas: pedagogų kultivuojamą vilnietškąjį neoklasicizmą, ekspresionizmą, pokubistinės dailės atmainas. Vis dėlto nė viena nesiėmė radikalesnių meninės raiškos bandymų, abi visada liko figūrinės dailės teritorijoje, siekdamos išsaugoti kontaktą su žiūrovais, kurti aiškius ir suprantamus vaizdus, kalbančius tiek apie visuomenės gyvenimo aktualijas, tiek apie amžinąsias humanistines vertybes – rūpinimąsi kitais, artimo meilę, pasiaukojimą, darbą, atjautą, netekties skausmą. Mūsų dienomis žvilgsnį ypač prikausto seserų kūriniai karo tema, kurią ryžosi vaizduoti retas XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailininkas“, – teigia kita parodos kuratorė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė.

Studijų metai, palikę pėdsaką visam gyvenimui

Pametinukės Irena ir Joanna Karpińskos gimė Voluinėje, dabartinėje Ukrainoje, ir augo dažnai namus keitusioje miškininko šeimoje. Galiausiai šeima įsikūrė Sedlcėse, rytų Lenkijoje. Troškimas pažinti meną seseris iš čia nuvedė į Poznanę, Valstybinę dekoratyvinės ir pramoninės dailės mokyklą, vėliau – į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetą. Irena jame studijas pradėjo 1928 m., Joanna – metais vėliau.

Stepono Batoro universitetas – tarpukariu, kai Vilnius priklausė Lenkijai, veikusi aukštoji mokykla, kurios vietoje vėliau įsikūrė Vilniaus universitetas.

Vilnius seserims atvėrė naujus kūrybos horizontus – universiteto aplinkoje brendo jų meninės pažiūros ir individualus stilius. Ludomiro Sleńdzińskio monumentaliosios tapybos dirbtuvėse jos mokėsi kurti kompozicijas, mėgo Aleksandro Szturmano peizažo studiją, Tymono Niesiołowskio, Stanisławo Matusiako piešimo metodikos užsiėmimus. Poznanėje perimta art deco stilistika čia susipynė su naujomis meno kryptimis.

Seserys įsiliejo ir į gyvą miesto kultūros aplinką: įsitraukė į konservatyvios dailininkų draugijos – Šv. Luko cecho veiklą, orientuotą į tradicijų puoselėjimą, tautinio ir religinio meno kūrimą, amatus. Domėjosi kairiųjų visuomenės kritika, jų siūlomomis pertvarkos idėjomis. Bendravo su literatais, susirašinėjo su Česlovu Milošu. Seserų kūriniai iliustravo to meto Poznanės ir Vilniaus leidinius („MłodzieŻ sobie“, „Tęcza“, „Alma mater vilnensis“, „Nasza forma“).

Baigusios mokslus, seserys grįžo į Sedlces ir čia įleido šaknis – dirbo dailės pedagogėmis mokyklose. 1944 m. Sedlcėse įkūrė Tapybos ir dailės pramonės mokyklą, kuriai iki 1947 m. vadovavo Irena. Aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, parodose, pokariu organizuotose Nacionalinio muziejaus ir galerijos „Zachęta“ Varšuvoje, taip pat užsienyje (Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, SSRS).

Ryšys su Vilniumi nenutrūko: abi dalijosi prisiminimais apie miestą ir jame sutiktus žmones, o studijų Vilniaus universitete metus vadino intensyviausiu ir džiugiausiu gyvenimo laiku. Čia išugdytas dėmesys siužetui, jautrumas spalvoms ir simboliams lydėjo jų kūrybą visą gyvenimą.

Nauji atradimai Vilniaus moterų dailininkių istorijoje

Pirmasis visapusiškas seserų kūrybos pristatymas sugrąžina į dabartį kelioms Lietuvos piliečių kartoms menkai pažįstamą Vilnių ir jo žmonių likimus. Drauge jis suteikia naujų kontekstų menininkių palikimui ir praturtina jo pažinimą Lenkijoje.

Ekspozicijoje sutelkti darbai ir gyvenimą liudijantys dokumentai, kiti artefaktai atkeliavo iš Lenkijos, dailininkių giminių – Jagodzińskių šeimos, taip pat Regioninio Mieczysławo Asłanowicziaus regioninio muziejaus Sedlcėse, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos.

Trukmė, katalogas ir renginiai

Paroda „Seserys Irena ir Joanna Karpińskos“ LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki 2027 m. vasario 28 d. Išleistas ir išsamus seserų kūrybos katalogas (atskiri tiražai lietuvių ir anglų kalbomis).

2026 m. spalio 30 d. 17 val. muziejuje viešės menininkių antros eilės anūkas, naujosios lenkų literatūros atstovas poetas, rašytojas ir tapytojas Jacekas Dehnelis. Pokalbį su Dehneliu moderuos jo debiutinio biografinio romano „Lala“ vertėja į lietuvių kalbą Birutė Jonuškaitė.

Pažintį su menininkėmis ir jų kūryba bus galima pratęsti ekskursijose, edukacijose ir kituose renginiuose. Informacija apie juos skelbiama LNDM interneto svetainėje ir socialiniuose tinkluose.

Zachęta – žinoma šiuolaikinio meno galerija Varšuvoje, o Lenkijos institutas – Lenkijos kultūros atstovybė užsienyje.

Rėmėjai

Parodą finansavo Lietuvos kultūros ministerija ir Lenkijos institutas Vilniuje

Informaciniai rėmėjai: LRT, „JCDecaux“

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.