2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

„Vilniaus vandenys“ stato penkias saulės elektrines: iki 2027 m. jos duos apie 7 proc. reikalingos elektros

„Vilniaus vandenys“ stato penkias saulės elektrines: iki 2027 m. jos duos apie 7 proc. reikalingos elektros
Asociatyvi nuotrauka „„Vilniaus vandenys“ stato penkias saulės elektrines: iki 2027 m. jos duos apie 7 proc. reikalingos elektros“ (CHINA YU / Pexels)

Didžiausia šalies vandentvarkos bendrovė „Vilniaus vandenys“ per šiuos ir kitus metus planuoja įrengti penkias naujas saulės elektrines, kurių bendra galia sieks beveik 1,3 megavatų (MW). Įgyvendinus projektus visas bendrovės valdomas saulės jėgainių parkas pasieks beveik 5 MW galią ir jau 2027 metais leis pasigaminti apie 7 proc. organizacijos poreikiams skirtos elektros energijos.

Šiuo metu „Vilniaus vandenų“ infrastruktūroje jau veikia 3,6 MW instaliuotos galios saulės elektrinių. Šiais metais ją papildys dar trys naujos šiuo metu įrengiamos jėgainės: beveik 600 kW bendros galios projektai baigiami įgyvendinti Pagiriuose (249 kW), Švenčionyse (300 kW) ir Šalčininkuose (50 kW). Galia (kW, MW) rodo, kiek elektros jėgainė gali pagaminti vienu metu, o pagaminta energija matuojama kilovatvalandėmis (kWh) ir priklauso nuo saulėtų valandų kiekio.

2027 metais bendrovė numato pastatyti dar dvi saulės elektrines, kurių bendra galia sieks beveik 700 kW. Apie 600 kW galios jėgainę planuojama įrengti Vilniaus mieste, dar vieną apie 99 kW ⁠–⁠ Vilniaus rajone. Šių dviejų projektų įgyvendinimui 2027 metais planuojama skirti apie 0,5 mln. eurų (be PVM) investicijų.

„Nuosavos elektros gamybos didinimas yra viena iš strateginių bendrovės krypčių. Vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas yra imlūs elektros energijai procesai, todėl vis daugiau jos pasigamindami infrastruktūros objektuose mažiname priklausomybę nuo elektros kainų svyravimų rinkoje, o tai turi įtakos net ir teikiamų paslaugų galutinei kainai. Įdarbindami turimus pastatų stogus ir laisvus teritorijų plotus kartu mažiname savo veiklos poveikį aplinkai. Šių metų rezultatai rodo, kad investicijos į saulės energetiką duoda apčiuopiamą naudą, todėl šią kryptį planuojame nuosekliai tęsti“, ⁠–⁠ sako „Vilniaus vandenų“ Gamybos tarnybos direktorius Viktoras Matonis.

Skaičiuojama, kad investicijos į saulės elektrines atsiperka vidutiniškai per 5-7 metus, o įranga veikia bent 25 metus ir ilgiau

„Vilniaus vandenų“ saulės elektrinių pagaminamos elektros energijos kiekis sparčiai auga ⁠–⁠ per visus 2025 metus iš viso sugeneruota 2,12 mln. kWh elektros energijos, o 2026 metais šis kiekis buvo viršytas vos per pirmuosius aštuonis mėnesius. Per sausį–rugpjūtį buvo pagaminta 2,43 mln. kWh elektros energijos, tokio kiekio užtektų elektros energija aprūpinti daugiau nei tūkstantį namų ūkių visus metus.

Nuo saulės elektrinių iki energijos iš nuotekų

Saulės elektrinių plėtra ⁠–⁠ ne vienintelė „Vilniaus vandenų“ kryptis didinant nuosavos energijos gamybą ir energetinę nepriklausomybę.

Bendrovė elektros energijai gaminti taip pat panaudoja nuotekų valymo procese susidarančius išteklius ⁠–⁠ Vilniaus nuotekų valykloje iš dumblo išgaunamos biodujos, kurios naudojamos elektros energijos gamybai. Žiedinės ekonomikos proceso metu iš dumblo pagaminta energija sudaro apie penktadalį visos organizacijos sunaudojamos elektros energijos. Biodujos susidaro, kai dumblas be oro skaidomas specialiuose rezervuaruose; jų pagrindą sudaro metanas, kurį galima deginti elektros ir šilumos gamybai.

„Vilniaus vandenys“ taip pat planuoja toliau vykdyti pasiruošimą dumblo monodeginimo gamyklos įrengimui. Ši gamykla ateityje galėtų iš nuotekų valymo procese susidariusio dumblo (specialios deginimo technologijos būdu) padėti išgauti papildomą šilumos energiją. Monodeginimas reiškia, kad atskirame įrenginyje deginamas tik nuotekų dumblas, be kitų atliekų, todėl lengviau valdyti procesą ir likusius pelenus.

Bendrovė su partneriais taip pat nagrinėja galimybes ateityje iš nuotekų išgauti šilumos energiją bei tiekti ją Vilniaus miesto gyventojams. Numatoma panaudoti „Vilniaus vandenys“ nuotekų valykloje susidarančių nuotekų šiluminę energiją, kuri šiuo metu dar nėra panaudojama. Ši energija galėtų tapti reikšmingu miesto šilumos šaltiniu. Skaičiuojama, kad tokia šilumos energija iš nuotekų galėtų sudaryti apie 6 proc. viso Vilniaus miesto šilumos poreikio.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.